varnyte Struktūra   varnyte Parašykite mums  
Buhalteris






Daug yra tokių, kurie ką nors daro, bet nežino kam.

Mencijus

 Į pradžią Į pradžią

 Konsultacijos Konsultacijos

 Kalendorius Kalendorius

 
 
1. Konsultacijos
2. Teisės aktų pakeitimai
3. Buhalterio žodynėlis
4. Apskaitos ir mokesčių naudinga informacija
5. Teisė buhalteriui
6. Mokesčių apskaičiavimas ir apskaita
7. Vadybos ir kaštų apskaita
8. Buhalteris ir kompiuteris
9. Naudingi kontaktai
11. Laisvalaikis
12. Buhalterių birža
13. Valiutų santykiai
14. Kalendorius
15. Skaitykla
 
 

PIRMĄ KARTĄ TAIP IŠSAMIAI IR PRAKTIŠKAI!

 Knyga ,,BUHALTERINĖ VADYBOS IR KAŠTŲ   (menedžmento) APSKAITA" padės  pasijusti reikalingiems ne     VMI, bet pačiai įmonei – TAPSITE PAGRINDINIAIS ĮMONĖS   VADOVŲ PAGALBININKAIS, gebėsite pateikti vadybos         sprendimams priimti reikalingą  informaciją. Plačiau...

Nukrypus nuo kurso, gelbėkitės, kas galite!
2006 12 06
Doc. dr. Gediminas KALČINSKAS
                                                           
Vadybos jautrumas pokyčiams ir trukdžiams – veiklos sėkmės barometras
 
Gamybai reikalingas – medžiaginis ar
nemedžiaginis – turtas <...> turi būti
naudojamas kuo našiau, kad duotų naudos
daugeliui.
      Katalikų bažnyčios katekizmas,
2405
 
 Straipsniuose, skirtuose šiuolaikinės vadybos paradoksams, ne kartą akcentavome vieną svarbiausių šiuolaikinės vadybos paradoksų – vadybininkai dūsta ne dėl informacijos, reikalingos sprendimams priimti, trūkumo, bet tiesiog skęsta bereikšmių duomenų liūne – jis įsiurbia daugelį net ir labai didelę patirtį turinčių vadovų ir vadybininkų. Nuolatinė baimė, kad „nelaikant rankos ant pulso“ bet kurią minutę gali įvykti neprognozuojami dalykai, ne tik sekina psichologiškai, bet ir griauna vadybos procesą, kai daugelis jo dalyvių „dėl viso pikto“ renka, grupuoja, perskaičiuoja ir kaupia duomenis, bet ne dirba kūrybinį darbą, siekdami patobulinti įmonės ir jos padalinių veiklą. Juk vienu metu negalima daryti dviejų darbų, kaip neįmanoma tuo pat metu galvoti apie du dalykus (jeigu abejojate, pabandykite ir įsitikinsite). Tačiau, teoriškai suvokiant šiuos dalykus, sveikas (?) protas (juk jis „protingas“!) diktuoja: aš, vadovas, turiu žinoti viską, turiu būti tikras, kad reikalai klostosi gerai, kad gaisro gesinti dar nereikia. Tai labai panašu į „Miegokite ramiai, Bagdade viskas ramu...“
 
 Antra vertus, kas nors turi pranešti apie gresiantį gaisro pavojų, kad laiku pultume gesinti. Suprantama, didelį laužą pastebės daugelis, bet juk sudegti galima ir lėtai bei ilgai rusenant... O kartais reikalingas žmogus raudonai šviesai uždegti, jeigu dėl kokių nors aplinkybių dera stabtelėti. Tačiau visais atvejais geriausia būtų naudoti šiuolaikines apsaugos sistemas. Ne tik technikos, bet ir vadybos srityje. Juk po žmogėną prie kiekvieno kampo nepastatysi. Vadyboje kartais tai ne tik bandoma, bet ir daroma.
 
Tiesos kelyje nėra ko blaškytis
 
 Tikriausiai kiekvienas sutiks, kad, einant tiesiu keliu, nėra ko blaškytis, nes galima pamažu nuklysti šunkeliais. Taip ir įmonių veikloje: jeigu veikiama teisingai, nereikia priimti jokių vadybos sprendimų, kuriais būtų koreguojama veikla. Juk veikiama teisingai! Ką tuomet koreguoti? Šiuo atveju galima tik tokia veikla: tinkamai motyvuoti darbuotojus, kad jie ir toliau veiktų pagal numatytą programą; priimti sprendimus, kurie būtų nukreipti veiklai tobulinti (bet ne palaikyti esamą būseną!); stebėti pokyčius rinkoje, nes išoriniai trukdžiai „normalią“ veiklą netikėtai gali paversti pavojinga ar net žalinga.
 
 Šiems uždaviniams spręsti visiškai nebūtina kiekvieną šventą darbo valandą apsikrauti duomenimis apie visų įmonės padalinių veiklą. Nebeliks laiko apmąstymams. Susiduriame su vienu esminiu stereotipiniu trūkumu, būdingu beveik visiems, bent jau daugeliui vadybininkų: į vadybą žiūrima supaprastintai, įmonę suvokiant kaip įrenginių ir žmonių krūvą, bet ne sudėtingą reiškinį, kurio elementus netgi ir nedidelėje įmonėje sieja šimtai tūkstančių ir milijonų nematomų gijų. Juk tarp dešimties darbuotojų yra dešimt faktoriale ryšių! Todėl bandyti veikti bent dalį jų – beprasmiška. Vadovai tiesiog turi tinkamai organizuoti darbą, pasakydami, kas už ką atsako, ir stebėti, kad atsakomybės ribose prisiimti įsipareigojimai (ar duoti įpareigojimai) būtų vykdomi. Tačiau organizuojama, kaip ir planuojama, ne spoksant į tas mašinas ir žmones, o rengiant informacinius būsimos veiklos modelius – programas, planus – vadinkite, kaip tik norite. Jeigu teisingai pasirenkamas veiklos būdas, belieka stebėti, ar nuo jo nenukrypstama. Jeigu nenukrypstama, nėra jokio reikalo blaškytis po įmonę ir blaškyti darbuotojus.
 
 Reikia išspręsti du svarbiausius klausimus. Pirmiausia tinkamai parengti tas prognozes ar planus, o paskui nustatyti jų vykdymo kontrolės sistemą. Šįkart nekalbėsime apie planavimo metodikas laisvosios rinkos sąlygomis, nes tai – atskiro straipsnių ciklo objektas. Be to, neretai charizmatiniams vadovams šiuo atveju pasitarnauja jokiais straipsniais ir net foliantais neaprašoma intuicija, kurią dažnai vadiname verslo sėkme. Apsistosime ties gerokai žemiškesniais dalykais. Ką reikia padaryti, kai tam tikra programa jau patvirtinta? Be abejo, sekantis žingsnis – parengti jos vykdymo biudžetus. Tačiau tai tik pirmasis žingsnis. Juk, nukrypus nuo biudžeto, dažniausiai būna per vėlu taisyti susidariusią padėtį, ją nebent galima kompensuoti kitų padalinių geresniu darbu, bet paprastai suveržti diržai tuoj pat atpalaiduojami, kai tik kompensuojami patirti nuostoliai. Dažniausiai įtempta veikla – laikinas reiškinys, neduodantis ilgalaikių teigiamų rezultatų. Štai kur glūdi paradoksas: vadovai paprastai taiso jau susiklosčiusias nepalankias situacijas, bet nesiima veiksmų joms išvengti! Dažniausiai todėl, kad neturi tam tinkamų priemonių. Svarbiausia jų – biudžetų detalizavimas iki tokio lygmens, kuriame galima priimti veiklą koreguojančius (kartais ir kompensuojančius) sprendimus, kol jie dar nepaveikė kitų įmonės padalinių ir daugelio darbuotojų veiklos. Tam, be abejo, reikia stebėti, kaip kinta kaštai visuose įmonės padaliniuose, geriausia – kiekvienoje darbo vietoje. Tam gali pasitarnauti pasaulyje jau daugiau nei pusę amžiaus sėkmingai taikomi normatyviniai kaštų apskaitos metodai, kurie pas mus taip pat buvo diegiami ištisus dešimtmečius, deja, kaip ir daugelis ekonominių dalykų, iškreiptai. Šitas iškreiptumo šleifas daugelį lydi iki šiol.
 
 Žodis „norma“ kilęs iš lotyniško normalis ir reiškia „tiesus“. Taigi, jei nenukrypsime nuo normos, ne tik nereikėtų imtis kokių nors vadybos veiksmų, bet geriausia būtų, kad vadovai nė negautų duomenų, be kita ko, brangiai kainuojančių, apie tokią veiklą. Ir atvirkščiai, jeigu nukrypstama nuo pagrįstų normų, būtina nedelsiant imtis atitinkamų priemonių. Nieko nelaukiant, nes kiekvienas nukrypimas nuo normalios veiklos, darydamas įtaką daugeliui kitų verslo sričių, pavyzdžiui, įmonės padalinių, tarsi sniego gniūžtė netrunka virsti besmegeniu. Ir tuomet jau joks šviesulys nebeišsiaiškins pirminės priežasties, kuri lėmė chaosą įmonėje. Blogiausia yra tai, kad dažniausiai nė nemėginama išsiaiškinti tos priežasties, bet apsiribojama kaltų suradimu. Toks veiklos modelis, ko gero, visiškai pateisinamas psichologine prasme, nes „kaltas jis“ tolygu „nekaltas aš“. Jeigu „aš“ – ne savininkas, tai nėra ko per daug jaudintis. Pirmiausia (ir tai – ne teorija, bet pati tikroviškiausia praktika) mūsų kartai niekas neišmuš iš sąmonės, kad „kapitalizme – visi vilkai“. Žinot, kaip 2000 metais išleistame „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ apibūdinamas samdinys? O va taip: „samdomas kaimo darbininkas“, „samdomas karys“ arba „parsidavėlis“! Toks mūsų visų kalbos žodynas! Antra vertus, ne darbuotojas, o vadovas turi pasirūpinti, kad kiekvienoje darbo vietoje būtų nustatyta aiški atsakomybė už atliekamą darbą. Taigi nėra ko stebėtis: nukrypus nuo kurso, kiekvienas samdomas darbuotojas ir neturi galvoti apie verslo likimą, nes verslas gali išlikti, o jis pats – pražūti. Tokiomis aplinkybėmis visi daugiau ieško kaltų, užuot bandę išsiaiškinti nepalankios situacijos susiklostymo priežastis ar rasti jų pašalinimo būdus. Suradus kaltus – vėl nauja atrakcija: „kuo dabar jam baigsis“. Tai, be abejo, svarbu, nes pirmiausia – atrakcija, be to, juk reikia kaupti patirtį, kuri gali praversti ginantis, kai į dykumą vienas kaip atpirkimo ožys būsi išvarytas pats. Ir bus ant tavęs kaip Talmude prikabinėta nuodėmių raštelių „už visus“, ir negalėsi apsiginti, nes išties nesuprasi, „kas čia atsitiko“, nes visi dirbo taip, kaip visada, tik rezultatas – netikėtas.
 
Dievo akis viską mato!
 
Išsiaiškinus, kad svarbiausias dalykas – nustatyti nukrypimus nuo iš anksto nustatytų normų, atrodytų – problema išspręsta. Iš tiesų taip nėra, nes faktinių (SF) dydžių nukrypimai (ΔS) nuo normatyvinių (SN) dažniausiai nustatomi stereotipiniu – paprasčiausiu, banaliu būdu, neturinčiu nieko bendra su sudėtingais realaus gyvenimo ryšiais, kai nukrypimas nuo kurio nors dydžio (kaip mūsų pavyzdyje, tarkime, normatyvinės savikainos) nustatomas iš faktinės reikšmės atimant normatyvinę. Čia aptariamas savikainos rodiklis bendriausiu aspektu. Nesvarbu, apie ką kalbame – gaminamų produktų, perparduoti skirtų prekių savikainą, kurio nors įmonės padalinio veiklos kaštus (savitą tam tikro laikotarpio veiklos savikainą) ir pan. Tiesiog norime pateikti universalų, labiausiai paplitusį mąstymo būdą, kuriuo operuojama, kai ieškoma kaštų mažinimo būdų. Tokį mąstymo būdą, kurį išreiškia toliau pateikta formulė, reikia kuo skubiau pamiršti kaip baisų sapną, nes tai vienas didžiausių ir, deja, dažniausių vadybos suklydimų.
 

 
 Tokia nukrypimų nuo iš anksto numatytos programos apskaičiavimo logika būdinga finansinei apskaitai, nieko bendra neturinčiai su vadybos aparatų aprūpinimu sprendimams priimti reikalinga informacija. Šioje apskaitoje, skirtoje iš esmės finansinės atskaitomybės parengimui, išties svarbiausia parodyti faktinius rezultatus, nesigilinant į tai, kodėl jie neatitinka normatyvų, t. y. nusibrėžtų tikslų. Tačiau tai visiškai nereikalinga vadybos aspektu. Juk praeities pakeisti neįmanoma! Todėl šitokie duomenys gali būti prasmingi nebent tuo, kad leidžia sukaupti patirties. Tačiau taip ją bekaupiant galima ir bankrutuoti. Būtų kur kas geriau tai daryti ne realiame gyvenime, bet informaciniame veiklos modelyje, kai numatoma įmonės veikla aprašoma planuose, programose ir galiausiai – biudžetuose. Tai gali būti padaryta tik menedžmento (vadybos), bet jokiu būdu ne finansinės apskaitos sistemoje, nors neretai buhalteriai ir vadovai klaidingai mano, kad „labai labai analitinė (detali)“ finansinė apskaita gali pateikti visą ekonominę informaciją, taip pat ir reikalingą vadybos spendimams priimti. Šios apskaitos skiriasi ne kiekybiškai – labiau apibendrinanti ar detalizuojanti, operatyvi ar lėta, bet savo esme. Beveik nebūna buhalterių, kurie sugebėtų lygiagrečiai vesti finansinę ir menedžmento apskaitą, nes joms reikia visiškai skirtingo mąstymo būdo, o galvoti „dviem galvomis“ neįmanoma.
 
 Taigi iš anksčiau aptartos formulės galime nustatyti faktinės savikainos nukrypimą nuo normatyvinės, o sudėję visų tam tikrame padalinyje gaminamų produktų savikainų nukrypimus per tam tikrą laikotarpį, gautume to padalinio faktinių išlaidų nukrypimo nuo tų išlaidų biudžeto sumą. Na, ir kas iš to? Jeigu nukrypimas palankus  džiaugtis, o jeigu nepalankus – išgyventi? Daugiau nėra ką veikti, nes, pavyzdžiui, sužinoję, kad kurio nors gaminio savikaina yra didesnė už iš anksto numatytą, kainų didinti negalime! Jeigu galėtume, tai būtume padarę seniai, nes pelno per daug nebūna. Tačiau kainas diktuoja, deja, ne mūsų pačių sąnaudos, o paklausos ir pasiūlos santykis rinkoje.
          
 Menedžmento apskaitoje santykis tarp normatyvinių ir faktinių dydžių yra visiškai kitoks nei aptartasis anksčiau. Vadybos apskaitoje neišvedami apibendrinančių rodiklių – tokių kaip savikaina – nukrypimai, bet faktinis dydis nustatomas per ataskaitinį laikotarpį koreguojant normatyvinę jo reikšmę palankiais ir nepalankiais nukrypimais nuo sudėtinių to rodiklių dalių. Jeigu kalbame apie svarbiausią kiekvienai įmonei rodiklį – gaminamų produktų savikainą, tai faktinis jos dydis menedžmento apskaitoje turi būti išvedamas prie normatyvinės savikainos reikšmės pridedant atitinkamų savikainos straipsnių (pavyzdžiui, medžiagų, darbo užmokesčio ir kt.) nukrypimus (Δsi ) nuo iš anksto nustatytų normatyvinių išlaidų:
 
S=  SN    ±     Δsi
 
 Skirtumas tarp dviejų aptariamų savikainos apskaičiavimo formulių – esminis, galima netgi sakyti, kad tarp jų vadybos sprendimų aprūpinimo informacija požiūriu nėra nieko bendra. Apskaičiuojant faktinę savikainą antruoju būdu, ne tik suformuojama kur kas daugiau vadybos informacijos, bet – o tai ne mažiau svarbu – nekuriami brangūs, tačiau beverčiai duomenys, kurie labai dažnai būna netgi žalingi, nes užgožia vadybai aktualią informaciją. Reikalas tas, kad savikainos rodiklis turi būti apskaičiuojamas ne „po to“, bet „prieš tai“ – kai tik numatoma veiklos programa ir rengiami padalinių bei produktų biudžetai. Kitaip išeitų, kad dirbama aklai. Nors, tiesą sakant, taip dirba dauguma šalies įmonių. Todėl daugelis jų kiekvienais metais ir bankrutuoja!
 
 Jeigu, pagaminus produktą ar padaliniui baigus tam tikrą veiklos ciklą – kad ir kas mėnesį, nustatomas faktinių kaštų nukrypimas nuo normatyvinių, niekas nieko pakeisti jau nebegali. Suprantama, išanalizavus nukrypimo priežastis, galima kaupti patirtį. Tačiau ir šis darbas, tiesą sakant, nelabai vertingas. Pirmiausia todėl, kad konkurencijos ir besikeičiančios verslo aplinkos sąlygomis tokia patirtis nelabai naudinga, nes nuolat susiklosto unikalios situacijos, kurioms reikia nestandartinių vadybos sprendimų. Antra vertus, šitaip vadovaujant, įmonės specialistai gyvena praeitimi, todėl jiems paprasčiausiai neužtenka laiko einamiesiems darbams. Toks tiesiog antikrikščioniškas ir jokia logika nepaaiškinamas fenomenas neleidžia ir kitiems įmonės darbuotojams gyventi „čia ir dabar“, kitaip sakant, apskritai realiai gyventi ir veikti. Vadybininkai nebesuvokia, kad įmonės ir jos padalinių veiklos programos nustatymas ir įgyvendinimas yra visiškai skirtingi darbai – ne tik laiko, bet ir veiklos esmės požiūriu.. Daugelyje įmonių nuolat praeitimi gyvenantys vadybininkai, nieko konkretaus neveikdami, o tik imituodami darbą, trinasi valdžios koridoriais už tai gaudami labai konkrečius atlyginimus.
 
 Apskaičiuojant nukrypimą nuo iš anksto nustatyto apibendrinančio, pavyzdžiui, savikainos rodiklio, antruoju metodu (pagal antrąją formulę), daroma prielaida, kad faktinė savikaina lygi biudžetuose numatytai normatyvinei – juk taip ir turi būti! Jeigu nebūna jokių nukrypimų, vadybininkams menedžmento buhalterija ir nepateikia jokių duomenų apie veiklą. Tačiau jeigu atsiranda koks nors nukrypimas nuo iš anksto numatytos veiklos programos, jis turi būti nustatytas ne post factum, o ten ir tada, kada įvyko. Dar geriau iš anksto, kai to nukrypimo galima išvengti, nors, apskritai kalbant, tam tikri neatitikimai tarp geidžiamo ir realaus rezultato neišvengiami. Tačiau beveik visuomet galima ir būtina užkirsti kelią tolesnei neigiamai tokio nukrypimo įtakai, kad įmonės padalinių ar netgi visos įmonės neapimtų negalia, savitos metastazės, išsisėjusios po visą organizmą. O taip visuomet atsitinka, nes daugelis padalinių tarpusavyje susiję vienokiais ar kitokiais ryšiais ir kiekvieno šių padalinių vadovams tenka spręsti iš anksto nenumatytas problemas.      
 
Jautriems – išganymas, nes jie yra teisūs
 
 Kvalifikuotas nukrypimų nuo numatytos veiklos programos identifikavimas ir racionali jų vadyba – tikras išsigelbėjimas vadovams, nes leidžia racionalizuoti veiklą, nesiblaškyti tarp neaiškių problemų, bet spręsti aiškiai įvardytus veiklos klausimus. Jeigu tiesa, kad gyvenime nebūna atsitiktinių dalykų, o tik nesuvokti priežastiniai ryšiai, tai delta (Δ) – ne šiaip buvo pasirinkta nukrypimams simbolizuoti. Juk trikampis Šventajame rašte – visažinystės, budrumo ir Dievo globos simbolis. Dieviškoji akis išties mato viską, ką reikia, nes nesiblaško tarp dalykų, ties kuriais budėti nebūtina. Tačiau tai taip pat reikia mokėti daryti. Paprasta aritmetika tikrai nieko nepadės, – šiam darbui atlikti turi būti pasitelktas gana sudėtingas menedžmento (vadybos) apskaitos aparatas. Todėl čia išdėstysime tik aptariamo reikalo esmę, kad vadovai žinotų, ko jie gali tikėtis ir reikalauti iš savo vadybos apskaitos specialistų. Nors, tiesą sakant, jų sutiksi ne kiekvienoje įmonėje, nes dar palyginti naujos laisvosios rinkos buhalterinės apskaitos srities specialistai dažniausiai būna perpratę tik pusę šios apskaitos – neblogai orientuodamiesi finansinės apskaitos ir atskaitomybės vingrybėse, dažniausiai visiškai neišmano menedžmento apskaitos pagrindų. Tačiau tai šiuo laiku palyginti nesunkiai ištaisomas trūkumas. Tereikia noro – galimybių daug.
 
 Vadybos apskaitoje būtina nustatyti pirminę nukrypimo priežastį, kad būtų gydomi ne ligos simptomai, bet ieškoma pirminės jos priežasties. Pažinti nukrypimus ne visuomet lengva. Pateiksime patį paprasčiausią pavyzdį, kuris iliustruoja duomenų apibendrinimo žalą. Tarkime, įmonė planavo per mėnesį parduoti prekių už 1000 Lt, o pardavė už 840 Lt. Jeigu neskaičiuotume pardavimų vienetų, galime smarkiai suklysti, manydami, kad marketingo skyrius dirbo nepakankamai gerai. Tačiau, išanalizavus padėtį, galėjo paaiškėti, kad, pavyzdžiui, vietoj planuotų parduoti 100 vnt. buvo parduota net 120 vnt. Tačiau vieneto pardavimo kaina vietoj prognozuojamų 10 Lt (100 vnt. x 10 Lt = 1000 Lt) tepasiekė 7 Lt. Todėl ir buvo uždirbta mažiau pajamų: 120 vnt. x 7 Lt = 840 Lt. Taigi pardavimų apimtys veikė netgi teigiamai, o kainų nuosmukį galėjo lemti ir daugelis nuo įmonės visiškai nepriklausančių veiksnių. Nežinodami šito, vadovai gali priimti visiškai klaidingus sprendimus marketingo, gamybinių ir kitų įmonės skyrių darbuotojų atžvilgiu.
 
 Dar sudėtingesni reikalai, kai kalbama ne apie pardavimus, bet produktų gamybą. Technologiniai procesai dažnai būna labai sudėtingi ir juose vykdomi pokyčiai plika akimi nepastebimi. Pavyzdžiui, vieną medžiagą pakeitus kita, gali būti sutaupytas jų kiekis gamyboje. Tačiau tokia medžiagų ekonomija gali lemti daugelį padidėjusių išlaidų kitose gamybos srityse ar net parduodant iš tų medžiagų pagamintas prekes. Gali būti (taip dažniausiai ir būna), kad prastesnės kokybės žaliavoms apdoroti prireiks daugiau išlaidų, gal net kvalifikuotesnio darbo, dažnai to darbo daugiau atlikti turės visiškai kiti, bet ne medžiagų tiekimo padaliniai, kurie, būdami niekuo dėti, gali smarkiai nukentėti vien dėl klaidinančios apskaitos. Kad to neįvyktų, geriausia ne po gaminio savikainos pabrangimo, bet prieš perkant pigesnius medžiagų pakaitalus vadybos apskaitos priemonėmis nustatyti, kaip reaguos visi išlaidų straipsniai į tų medžiagų pakeitimą. Kitaip sakant, prognozuoti visų išlaidų straipsnių jautrumą kiekvieno straipsnio pakitimui. Taip vienu šūviu galima nušauti du zuikius. Pirmiausia tik taip įmanoma optimaliai parinkti medžiaginius pakaitalus, įrenginius, taip pat racionaliai išdėstyti visą technologinį procesą. Štai kodėl geriausia, kad biudžetų veiklai įmonėse vadovautų aukščiausio rango vadovai. Gamyba, o ypač rinka (pavyzdžiui, pavėluotai patiekus kurią nors prekę), labai jautriai reaguoja į kiekvieną pasikeitimą. Deja, šito nepasakysi apie daugelio šalies įmonių vadybos aparatus, kartais tiesiog urviniais metodais apskaičiuojančius kažkokias mistines savikainas, po keturiolikos metų kapitalizmo sąlygomis į įmonėse vykstančius procesus žvelgiančius pro socialistinius planinės makroekonomikos akinius. Betgi jų jau seniai nebeliko! Išeina – veikia aklai.

Kitos publikacijos
Paslaugų savikainos apskaičiavimo būdai
MENEDŽMENTO APSKAITA PIRMIAUSIA REIKALINGA PATIEMS BUHALTERIAMS!
PRODUKTŲ SAVIKAINOS RODIKLIŲ SVARBA VADYBOS SPRENDIMAMS
VADYBOS IR KAŠTŲ APSKAITOS SĄSKAITŲ NAUDOJIMAS
Fi­nan­si­nei ap­skai­tai bū­din­gų trūkumų įvertinimas
ĮMONĖS BENDRŲJŲ KAŠTŲ APSKAITA IR PASKIRSTYMAS
Valstybė, kuriai nevadovaujama
Apskaitos vaidmuo įmonės vadybos sistemoje  (2)
Vadybos kaštų optimizavimas
Atskaitomybė pagal atsakomybę (1)
TAUPUS MOKA DVIGUBAI: visiškas nesiorientavimas versle ir jo aplinkoje daugelį šalies įmonių veda į pražūtį! (2)
Apskaičiuota ATSAKOMYBĖ
JEIGU IŠĖJO "KAIP VISADA", susimąstykite, ar tikrai norėjote "kuo geriau"!
MENEDŽMENTO APSKAITA – Į PAGALBĄ VADOVAMS (1)
DIAGNOZĖ: NEEFEKTYVUMAS. VAISTAS – VADYBOS APSKAITA (1)
KĄ GALI PARODYTI MENEDŽMENTO (VIDINĖ) ATSKAITOMYBĖ (1)
KOKIĄ VADYBOS APSKAITOS SISTEMĄ PASIRINKTI
 
 
 
Tinklalapio struktūra | Svetainės taisyklės
Šiandien peržiūrėta: 581