varnyte Struktūra   varnyte Parašykite mums  
Buhalteris






Daug yra tokių, kurie ką nors daro, bet nežino kam.

Mencijus

 Į pradžią Į pradžią

 Konsultacijos Konsultacijos

 Kalendorius Kalendorius

 
 
1. Konsultacijos
2. Teisės aktų pakeitimai
3. Buhalterio žodynėlis
4. Apskaitos ir mokesčių naudinga informacija
5. Teisė buhalteriui
6. Mokesčių apskaičiavimas ir apskaita
7. Vadybos ir kaštų apskaita
8. Buhalteris ir kompiuteris
9. Naudingi kontaktai
11. Laisvalaikis
12. Buhalterių birža
13. Valiutų santykiai
14. Kalendorius
15. Skaitykla
 
 

PIRMĄ KARTĄ TAIP IŠSAMIAI IR PRAKTIŠKAI!

 Knyga ,,BUHALTERINĖ VADYBOS IR KAŠTŲ   (menedžmento) APSKAITA" padės  pasijusti reikalingiems ne     VMI, bet pačiai įmonei – TAPSITE PAGRINDINIAIS ĮMONĖS   VADOVŲ PAGALBININKAIS, gebėsite pateikti vadybos         sprendimams priimti reikalingą  informaciją. Plačiau...

Valstybė, kuriai nevadovaujama
2009 12 08
Valstybė, kuriai nevadovaujama

(tikrasis gresiančios katastrofos vardas – ne krizė, bet visiškas valdžios neišmanymas)

Doc. dr. auditorius Gediminas KALČINSKAS
Iš to, kas iki šiol pasakyta apie Lietuvą ir jos valdžią, galima padaryti klaidingą išvadą, kad šalį galėtų išgelbėti „geras caras“, nesvarbu, kas jis – Prezidentas, Vyriausybė ar Seimas. Plebėjai pasirengę patikėti visais ir kiekvienu, jeigu tik jie pažada, jog „teisybė bus!“ Suprantama, viltis – geras dalykas, tačiau negerai, jeigu ji virsta masine saviapgaule, kaip jau ne kartą yra buvę ne vienoje valstybėje. O ir Lietuvoje šitaip buvo atsitikę ne kartą. Taip nutinka dėl daug blogesnių už „nedorą valdžią“ (tokiu atveju bent jau būtų proga pakeisti ir ją) priežasčių. Blogiausia yra tai, kad prie valstybės vairo – visiškai nekvalifikuotas Seimas ir nekompetentinga Vyriausybė.

Veltui kai kurie žurnalistai pravardžiuoja finansus tvarkančius specialistus buhalteriais ar kasininkais. Jeigu valstybės biudžetas būtų tvarkomas bent iš dalies remiantis buhalterijos taisyklėmis, tokių nesąmonių, su kuriomis susiduriame, dabar nebūtų nė kvapo. Deja, jis tvarkomas taip, kaip tai darytų provincialus aritmetikos mokytojas, tariant premjero žodžiais,– „paprastai“. Tai ir yra blogiausia!

Valstybėje tarsi palivarke

Valdžia tvarkosi šalyje ne kaip šiuolaikinės įmonės vadovas, bet tarsi ūkvedys apskurusiame palivarke. Pirmiausia „pasėsime“, kokius grūdus turime, o paskui lauksime Dievo malonės, kad išdygtų. Bet dar blogiau, kai vadovaujantis brutaliais, anot premjero, „paprastais“ metodais, veikiama tarsi drambliams pasėliuose – trypiant viską, kas buvo išauginta. Beje, premjerui derėtų pagaliau suvokti, kad nieko paprasto ekonomikoje apskritai nėra. Be to, ekonomika negali būti valdoma bet kaip, tarsi ten negaliotų jokie dėsniai. Ekonomistams gerai žinoma, kad „ekonomikoje kiekviena supaprastinta ir trumpai išsakyta mintis yra klaidinga“. Kaip sakoma, išimtis – nebent pastarasis teiginys. Ekonomikoje veikia dėsniai, kurių pažeisti negalima, o pas mus pažeidinėjami patys esmingiausi. Pradėkime nuo to, kad piliečiai rinkdami savo valdžią, tai daro intuityviai, nes kitokios galimybės ir neturi. Jie paprasčiausiai renkasi geresnį už gerą, bet ne pagal kokią nors veiklos programą.

Pagrindinė blogybė yra ta, kad valdžia, lygiai taip pat kaip ir piliečiai, neturi informacijos apie tai, „kas vyksta“. Kitaip sakant, ji nesiorientuoja situacijoje. Tačiau į valstybę galima ir reikia žiūrėti kaip į kiekvieną kitą socialinę ekonominę struktūrą, kuriai turi būti vadovaujama pagal bendriausius vadybos principus. Vienas svarbiausių teigia, kad negalima veikti sistemos (šiuo atveju valstybės), jeigu neįmanoma prognozuoti tokio poveikio padarinių. Tai būtų labai panašu į kvailiojimą, kai kažkas, užsilipęs ant stogo ir sukiodamas anteną, bando pagerinti vaizdą televizoriuje, kuris yra tuščiuose namuose, todėl reguliuotojui niekas negali pranešti, kaip jam sekasi.

Žinoma, baisu, kai ketvirtadalio šalies įmonių turtas areštuotas, o pretendentų į bedarbius sparčiai artėja prie penktadalio visų darbingų piliečių. Bet dar blogiau, kad valdžios veikla šioje srityje yra visiškai neprognozuojama. Tačiau vadybos mokslo abėcėlinė tiesa yra ta, kad vadovai neturi daryti jokio poveikio vadovaujamiesiems, jeigu negali prognozuoti tokio poveikio rezultatų. Kad ir kaip paradoksalu, bet būtų tikrai geriau, jeigu daugelis klerkų neveiktų nieko, nes tada trūktų tik jų parašų ant dažnai neaišku kokiam tikslui surašomų dokumentų. Tai elementaru, nes veikiant be informacijos galima tik pabloginti esamą padėtį – klaidingų kelių visada yra gerokai daugiau nei teisingų. Tad valdžios sprendimas siųsti valdininkus nemokamų atostogų – vienas iš nedaugelio teisingų. Žinoma, patys valdininkai tuo liko nelabai patenkinti.

Piliečiai veltui piktinasi, kad valdžia prieš metus jų neįspėjo apie tai, jog negalima imti šitiek daug kreditų. Valdžia nesusivokia ne tik, kas vyksta su tautiečiais, bet ir tiesiogiai su pačios valdžios veikla susijusiuose klausimuose. Todėl net ir šito nenorėdamos valdžios struktūros pasmerktos dirbti blogai. O neišgalint užtikrinti bent kiek kokybiškesnio darbo, tą trūkumą dažniausiai bandoma kompensuoti kiekybiniais veiksniais. Kaip sakoma – „Neturime artilerijos, užmėtysime kepurėmis“. Dar ir todėl mūsų ministerijos apaugusios begale joms pavaldžių įmonių ir įmonėlių bei mistinių viešųjų įstaigų, tad kiekvienam turėtų būti aišku – joms neįmanoma racionaliai vadovauti. Ir nereikia, nes niekas negalėtų paneigti, kad tai pati geriausia priemonė pinigams plauti. Juk tai, kad per atkurtos nepriklausomybės laikotarpį Seimo kanceliarijos darbuotojų skaičius išaugo dešimteriopai, nelėmė priimamų sprendimų geresnės kokybės. Nes ir ten niekas negalėtų pasakyti, koks darbuotojas už ką atsako ir kokias funkcijas toje šventovėje privalo atlikti. Beje, kokius mokslus baigusieji prasigrūda prie valdžios lovių? Specifinių kaip ir nėra, nors juk ten – vadybos aparatas, vadinasi, jie turėtų būti bent šiek tiek vadybininkai. Taigi, kad taip nėra, nes kiekvienas bent šiek tiek vadybininkas žino – jis negali dirbti, „kad visiems būtų gerai“, bet turi atlikti visiškai konkrečias jam priskirtas funkcijas. Pavyzdžiui, sveikatos apsaugos ministras negali būti atsakingas „už sveikatos apsaugą“. Reikia mokėti įvardyti, ką konkrečiai toje ligų ministerijoje dirba jis, ką jo pavaduotojai ir t.t. Tai nėra paprasta, tačiau vienintelė išeitis. Valdžia, kaip mažas vaikas, užsižaidusi su biudžetais, užsimiršta, o gal nė nežino to, kas dabar jau žinoma kiekvienam verslu besidominčiam vadovui: vadyba vykdoma ne rengiant ir koreguojant biudžetus, bet anapus jų – kai dirbamas konkretus darbas. Ar kam bent kiek dažniau teko išgirsti ar skaityti, kad šie klausimai apskritai būtų svarstomi?

Saulėlydis – saulėtekis biurokratams

Apie tai, kad tuoj tuoj ateis nereikalingų biurokratų saulėlydis, prikalbėta labai daug. Tačiau niekas neateina, o pačios kovos su klerkais priemonės turėjo iš esmės vieną poveikį: jų tik padaugėjo dėl tų pačių komisijų steigimo ir jų veiklos. Visa tai neretai grindžiama tiesiog kvailomis teorijomis, esą negalima atleisti biudžetininkų, nes jie moka mokesčius. Labai panašu į tai, jog „vištos pjaunamos tam, kad jos nesusirgtų paukščių gripu“. Todėl atleidžiami pensininkai (niekas nežino, gal kai kurie jų (tikriausiai taip ir yra!) galėtų dirbti daug veiksmingiau už pasilikusiuosius).

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kaip gali, veikiant Vyriausybei, šalia jos funkcionuoti kažkokia „saulę bandanti nuleisti“ komisija? Tai esminis klausimas, parodantis, kad Vyriausybė visiškai nesuvokia, ką ji turėtų daryti. Tas dabartinis etatų mažinimas primena ambicingos senos panos kovą su senberniais: „Niekas neima į žmonas, verčiau tegul visai pradingsta!“ Šitaip elgtis tikrai negalima, kai klausimai yra valstybės lygmens. O dabar tai ir daroma. Kas gali pasakyti, gerai tai ar blogai, jeigu valstybės tarnautojų sumažėtų trečdaliu? O gal jų turėjo likti tik trečdalis? Gal turėjo padaugėti, nelygu, ką jie dirba. Štai kur glūdi visas absurdas: valdžia nesiorientuoja ne tik dėl biudžeto parengimo klausimų, bet ir dėl savo tiesioginio darbo. Kam gi teko girdėti, kad kas nors atliktų biurokratinių valdžios aparatų veiklos tyrimą, kuris turi būti atliekamas prieš diegiant pačius vadybos ir kaštų apskaitos metodų pradmenis? Jie net nebus girdėję apie tokią apskaitą. O veltui, nes juk užsiima vadyba. Vadinasi, užsiima patys nežinodami kuo ir kaip. Tik prajuokinti tegalintys saulėlydžio komisijos užmojai per kelias savaites patikrinti didžiausių žinybų veiklą yra tiesiog apgailėtini. Net norint tinkamai patikrinti, ką kas dirba vidutinio dydžio uždarojoje akcinėje bendrovėje, reikia daugiau laiko. Taip, kad norint įsitikinti, kokios plika akimi matomos paikystės daromos, pavyzdžiui, SODROJE, galima tik spėlioti, kiek tame monstre turėtų praleisti ekspertai, norėdami bent jau šiek tiek sumažinti jo „poreikius“.

Kvailiojimai mokesčių srityje taip pat neatsitiktiniai

Čia nekalbėsime apie tai, kad pakeitimai mokesčių srityje daromi taip, jog jie visiškai neturi teigiamos įtakos įmonių veiklai. Absurdo viršūnė: valdžia tik po jos išrinkimo pasako, kaip ji keis mokesčius, o ką jau kalbėti apie tai, kad šie keitimai ir keitimų keitimai vykdomi taip pat neapdairiai ir skubotai. Tai ne šiaip žodžiai, o įmonių, dėl to visiškai negalinčių bent kiek prognozuoti savo veiklos, išlikimo klausimas. Valstybės mastu priimantieji sprendimus tikrai nesiorientuoja, ką jie daro. Tai visiškai akivaizdu bent jau iš pastarojo meto sprendimų mokesčių srityje. Mokesčių durnapolkė bloga ne tik tuo, kad šioje srityje priimami buki ir nesuprantama, kokių patarėjų inicijuoti, sprendimai. Kaipgi kitaip įvardyti išdykavimus kad ir pelno mokesčio srityje, kai apsižiūrėjus, jog jis „gali būti per didelis“, grįžtama prie jo pradinio dydžio, nesuvokiant, kad verslas į pogrindį eina ir atlyginimus vokeliuose moka visiškai ne dėl šio, bet dėl kitų mokesčių. Ką jau kalbėti apie tai, kad artimiausiais metais apmokestinamojo pelno tikrai neturės bent jau dauguma šalies įmonių.

Suprantama, šitaip elgtis gali tik tie, kurie visiškai nesupranta biudžeto formavimo ir jam daromos mokesčių sistemos įtakos, ir tie, kurie nesuvokia, kad mokesčiais galima ne tik griauti verslą, bet ir skatinti jo plėtrą. Dabartiniai šalies vadovai apskritai nesugeba užsidirbti biudžeto, bet gerai įvaldę jo išleidimo ir apkarpymo įgūdžius. Todėl, kad taupoma nedirbant, o norint ką nors užsidirbti, reikia pakrutėti. Tačiau valdžia nualptų išgirdusi elementarų klausimą: o kiek biudžeto įplaukų reikia? Ir kokiems darbams atlikti? Ir kodėl jas visas panaudoti sugeba, o, pavyzdžiui, Europos Sąjungos paramos nesugeba? Vien tik todėl, kad pastarosios lėšos yra kontroliuojamos, ir norint jas pasiimti, reikia bent jau atsikelti nuo kėdės. Pas mus funkcionuoja „šiaip valdžia“. Skirta ne žemiškiems reikalams spręsti, bet tarsi nukritusi iš dangaus, kitaip sakant, – nuo Dievo. Galiu patikinti, kad daugiau negu pusė valdžios instancijų klerkų negalėtų pasakyti, ką jie dirba, nors kiekvienas, be abejo, pasakys – kuo ir už kiek. Be abejo, pridurs, kad už nepakankamai daug. Nors, esant tokiai jų darbų apskaitai kaip dabar, šito niekas negalėtų patvirtinti.

Ne tuščias klausimas ir kiek pluša Lietuvos administracija? Tarkime, sunku suprasti, kodėl išrinktieji niekaip nesutinka susimažinti atlyginimų bent jau proporcingai visų piliečių sumažėjusiam darbo užmokesčiui. Juk nereikia tarsi didžiajam Rytų kaimynui manyti, kad vien amerikonai kalti dėl kilusios krizės. Prie to bent jau pas mus prisidėjo ir šalies valdžia. Tik kadangi jie įsijautė į liaudies tarnų vaidmenį, tai ir elgiasi kaip priklauso pastariesiems: rūko tuos pačius cigarus kaip šeimininkai, tik už juos nemoka.

Sumautais klerkais pasitikėję tautiečiai bent dabar turi susivokti, kad jeigu ne žiniasklaida, jie ir toliau būtų mulkinami. Esmė netgi ne ta, kad seimūnai atsisako dalytis su visuomene dabarties sunkumais ir prisiimti dorus įsipareigojimus bei susimažinti darbo užmokestį. Esmė ta, kad seimūnai ne vienerius metus pliurpė apie tai, jog neįmanoma apskaičiuoti, netgi tinkamai dokumentuoti reprezentacinių išlaidų. Nes tai itin sudėtinga ir atima daug laiko. O juos išlaikančių įmonių darbuotojai laiko turi apsčiai. Todėl jiems ta pati valdžia nustato tokius drakoniškus šios srities mokesčių reglamentus, kad tūlas verslininkas bevelija visą reprezentaciją dengti iš savų pinigų. Mainais už tai – brangų servizą žmonai pirkti iš įmonės lėšų. Taip paprasčiau dokumentais pagrįsti patirtas išlaidas. Gal seimūnai tikrai tokie negabūs ir nesugeba priimti jų išlaidas patvirtinančio dokumento? Bet gabumų ten ir nereikia, tai yra paprasčiausiai nusikalstama veika, ypač žinant, kad jie patys tuos įstatymus ir leidžia. Nė kiek neperdedant.

Neapskaičiuotas teisingumas

Nepaisant to, kad kiekvienas teisingumas grindžiamas priederme ir yra susijęs su tam tikrų prievartos mechanizmų taikymu, teisingumo vykdymo subjektai – šiuo atveju piliečiai – turi suprasti, kodėl su jais elgiamasi vienaip ar kitaip. Tam būtina pasakyti, kas jų laukia ateityje, kai priimami kokie nors, ypač nepopuliarūs, sprendimai. Logika – „jūs mums – didesnius mokesčius, mes jums – mažesnes pensijas“ – daugeliui tikrai nepriimtina. Ką jau kalbėti apie tai, kad joks čia teisingumas, kai mažinant pensijas, tuo pat metu išmokamos riebokos nedarbingumo pašalpos a priori sveikesniems už pensininkus, todėl mažiau vaistams išleidžiantiems piliečiams, nors tėviškė pilna krūmais užžėlusių pakelių, nevalytų miškų ir nepjautų atolų. Klerkai neturi laiko darbams organizuoti? O derėtų bent šiek tiek pateisinti savo buvimą.

Pirmiausia reikia atvirai pripažinti, kad pati savaime laisvoji rinka yra socialiai neteisinga, nes, be abejo, visiems būtų geriau, jeigu „iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“. Tiesiog paaiškėjo, kad šito nei pas mus, nei Europos Sąjungoje, nei kur nors kitur pasaulyje neįmanoma įgyvendinti! Pirmaujančios audito įmonės apskaičiavo: trečdalis Vakarų Europos įmonių darbuotojų nuolatos vagiliauja ir apgaudinėja, dar trečdalis tai daro, kai tik būna įsitikinę, kad jų nepagaus, o likęs trečdalis yra abejingi tam, kas vyksta. Tai reikia žinoti. Be to, reikia žinoti ir tai, kad valdžios instancijose padėtis tikrai bent jau ne geresnė, vien dėl to, kad jose apskritai vartomas „niekieno“ turtas. Tai labai gerai įrodė neseni pavyzdžiai, kai ne šiaip eiliniai, bet valdžios institucijų patronai, nusispjovę į premjero, partijų lyderių ir Finansų ministerijos prašymus, visuotinio diržų susiveržimo įkarštyje atsirėžė sau ir pavaldiniams premijų tiek, kiek tik išgalėjo, visiškai nesirūpindami už ką. Bet tai niekai. Bent jau palyginti su tuo, kad anot valstybės kontrolierės, valstybinio turto apskaitoje apskritai palaida bala. Vien biudžetinės įstaigos turi bent jau 5 mlrd. vertės ilgalaikio turto, ir kai vienos jų tą turtą pusvelčiui nuomoja bičiuliams, už kampo esanti kita biudžetinė įstaiga už tokį patį plotą moka didelius pinigus. Ir niekas nieko nepadarys, nes kol išsijudins (tiksliau – kol juos kas nors išstumdys), Valstybės kontrolė aptiks naują niekšybę, todėl turto tikrosios vertės niekas taip ir nesužinos. Valdžia ir nenori žinoti: viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartai diegiami per visą nepriklausomybės laikotarpį. Gerokai sudėtingesnė verslo įmonių finansinės (t.y. savininkams ir valdžiai skirtos) apskaitos tvarka buvo parengta per dvejus metus. Nes verslui tos apskaitos reikėjo, o valdžiai – ne. Nors daugelis privačių įmonių tuo ir pasitenkino, nes dėl verslą žlugdančių valdžios sprendimų įmonės paprasčiausiai nebeturi lėšų įdiegti nepaprastai veiksmingos ir kiekvienam verslui naudingos, tačiau nepigiai kainuojančios vadybos ir kaštų apskaitos. Kai kurie vadovai nesirūpina šios apskaitos įdiegimu, nes net ir įrodžius kurio nors samdomo darbuotojo nereikalingumą arba jo prastą darbą (o ši apskaita tiek įmonės, tiek valstybės mastu leidžia tai įvertinti nedelsiant), šiomis valdžios suformuotomis normalaus verslo plėtrai nepalankiomis sąlygomis ne taip lengva būtų jį atleisti. Tuo nesirūpina nei profsąjungos, nei valdžia, nesuvokianti, kad jai pačiai laisvosios rinkos principų puoselėjimas įmonėse nė kiek ne mažiau svarbus nei jos deklaravimas valstybės, kurią ir sudaro tos įmonės, mastu. Bet tai jau jų pačių reikalas. Tačiau mūsų išlaikoma valdžia – mūsų reikalas. Reikia pareikalauti, kad jie už savo veiklą tinkamai atsiskaitytų, nes nuo šito apskritai turi būti pradėta bet kurio bent kiek racionaliai mąstančio žmogaus veikla.


 
Daugiau apie žurnalą spauskite ČIA

Kitos publikacijos
Paslaugų savikainos apskaičiavimo būdai
MENEDŽMENTO APSKAITA PIRMIAUSIA REIKALINGA PATIEMS BUHALTERIAMS!
PRODUKTŲ SAVIKAINOS RODIKLIŲ SVARBA VADYBOS SPRENDIMAMS
VADYBOS IR KAŠTŲ APSKAITOS SĄSKAITŲ NAUDOJIMAS
Fi­nan­si­nei ap­skai­tai bū­din­gų trūkumų įvertinimas
ĮMONĖS BENDRŲJŲ KAŠTŲ APSKAITA IR PASKIRSTYMAS
Apskaitos vaidmuo įmonės vadybos sistemoje  (2)
Vadybos kaštų optimizavimas
Atskaitomybė pagal atsakomybę (1)
TAUPUS MOKA DVIGUBAI: visiškas nesiorientavimas versle ir jo aplinkoje daugelį šalies įmonių veda į pražūtį! (2)
Apskaičiuota ATSAKOMYBĖ
Nukrypus nuo kurso, gelbėkitės, kas galite!
JEIGU IŠĖJO "KAIP VISADA", susimąstykite, ar tikrai norėjote "kuo geriau"!
MENEDŽMENTO APSKAITA – Į PAGALBĄ VADOVAMS (1)
DIAGNOZĖ: NEEFEKTYVUMAS. VAISTAS – VADYBOS APSKAITA (1)
KĄ GALI PARODYTI MENEDŽMENTO (VIDINĖ) ATSKAITOMYBĖ (1)
KOKIĄ VADYBOS APSKAITOS SISTEMĄ PASIRINKTI
 
 
 
Tinklalapio struktūra | Svetainės taisyklės
Šiandien peržiūrėta: 9949