varnyte Struktūra   varnyte Parašykite mums  
Buhalteris






Daug yra tokių, kurie ką nors daro, bet nežino kam.

Mencijus

 Į pradžią Į pradžią

 Konsultacijos Konsultacijos

 Kalendorius Kalendorius

 
 
1. Konsultacijos
2. Teisės aktų pakeitimai
3. Buhalterio žodynėlis
4. Apskaitos ir mokesčių naudinga informacija
5. Teisė buhalteriui
6. Mokesčių apskaičiavimas ir apskaita
7. Vadybos ir kaštų apskaita
8. Buhalteris ir kompiuteris
9. Naudingi kontaktai
11. Laisvalaikis
12. Buhalterių birža
13. Valiutų santykiai
14. Kalendorius
15. Skaitykla
 
 

PIRMĄ KARTĄ TAIP IŠSAMIAI IR PRAKTIŠKAI!

 Knyga ,,BUHALTERINĖ VADYBOS IR KAŠTŲ   (menedžmento) APSKAITA" padės  pasijusti reikalingiems ne     VMI, bet pačiai įmonei – TAPSITE PAGRINDINIAIS ĮMONĖS   VADOVŲ PAGALBININKAIS, gebėsite pateikti vadybos         sprendimams priimti reikalingą  informaciją. Plačiau...

DIAGNOZĖ: NEEFEKTYVUMAS. VAISTAS – VADYBOS APSKAITA (1)
2006 05 17
Savitas vadybos veiklos renesansas – suprantamas ir natūralus. Penkiasdešimt metų vadybos paprasčiausiai nereikėjo, nes įmonės ir jų padaliniai kartu su visa šalimi buvo valdomi, bet ne vadovaujama laisvų žmonių valia vykdomiems procesams. Tačiau šis fenomenas, kaip ir kiekvienas kitas naujas ar po ilgos pertraukos atgimęs, reikalauja išskirtinio dėmesio, nes, kaip žinoma, niekas neatsiranda tuščioje vietoje. Ir vadyba negali atsirasti neinformacinėje terpėje, nes informacija šiuo atveju būtina kaip žmogui oras. Tai, kad vadyboje nieko, išskyrus duomenų apdorojimą ir jų perdavimą, nėra, įrodė dar vadybos filosofijos – kibernetikos kūrėjas Norbertas Vineris. Šito niekas nepaneigė, nes paprasčiausiai nė nebandė to daryti. Blogiausia, kad retkarčiais nebūna ir to vienintelio – informacijos. Kadangi be jos vadyboje nieko negali būti, kartais įmonių administracijų koridoriuose karaliauja gaivališkų instinktų padiktuoti spontaniški emociniai šūksniai (jais ir valdoma!), kurie tegali padėti ne daugiau nei paklaikusių keleivių riksmai nebevaldomame žemyn smingančiame oro laineryje. Kur išeitis?
 
Vadyboje gerai žinomas sinergizmo (gr. synergetikos – bendrai veikiantis) principas numato, kad, optimaliai organizavus vadybos procesus, dviese dirba už tris, o trys – už keturis ar net penkis. Deja, praktikoje ši „matematika“ dar neretai pasireiškia priešingai, kai 1 + 1 = 0, nes abu yra vienas kito verti – ne papildo, bet trukdo dirbti aplinkiniams. Lygiai toks pat rezultatas būna tuomet, kai nepatenkinamą būklę įmonėje bandoma kompensuoti priimant į darbą daugybę vidutinybių ar netgi apskritai nesugebančių atlikti jiems patikėtų pareigų, nes ir tūkstančio nulių suma lygi nuliui. Tokia padėtis – ne šiaip sau, ji nulemta penkių dešimtmečių istorijos. Paskelbkite, kad ieškote šeštos kategorijos šaltkalvio ir galbūt ateis šeši pretendentai. Į skelbimą „reikalingas vadybininkas“ atsilieps šešiasdešimt. Tai vis netikęs, daugelio dešimtmečių suformuotas ir kone genetiškai naujai kartai perduodamas mąstymo būdas, kildinamas iš deficitų ir tvirtų kainų „ekonomikos“, kai jokie vadovai, juolab jų kvalifikacija, ir nebuvo reikalingi. Buvo reikalingi valdovai. Jie ir radosi. Buvo ir kriterijai, kuriais vadovaujantis įvertinami valdytojų (nūdien jau keistai skambanti sąvoka!) veikla. Tie kriterijai dažniausiai būdavo grindžiami pažinimo laipsniu arba „patinki – nepatinki“, kartais dar „myliu – nemyliu“. Dabar šie matai nebetinka, bet ir pakaitalų rasti ne taip lengva, nes dar labai daug „viską žinoti“ norinčių vadovų – ne organizuojančių verslą ir vadovaujančių jam, bet bandančių valdyti žmones. Tie susirūpinusiais veidais įmonių pakampėmis besitrinantys viršininkai nė neįsivaizduoja, kad jų pagrindinis darbas turėtų būti ne trukdyti kitiems, bet kabineto tyloje apdoroti jų lygmeniui tinkančius duomenis, bandant išgauti iš jų reikšmingą vadybos informaciją. Daugumoje šalies įmonių šiandien net ir labai norint būtų neįmanoma gauti tokios informacijos, nes paprasčiausiai nėra iš kur: bent devyni iš dešimties vadovų nė neįtaria, kad valstybės reglamentuota buhalterinė apskaita tam visiškai nepritaikyta, nes jos – kiti tikslai. Bent penki iš dešimties „įtaria“ susiformavę iškreiptą vadybos apskaitos vaizdinį. Keiksnodami šiuolaikinę apskaitą, jie nė nesusimąsto, kad ji – daugialypis procesas, atspindintis labai įvairiapusę įmonių veiklą bei skirtingus verslo dalyvių – savininkų, vadovų, vadybininkų, darbuotojų, taip pat įmonės partnerių – interesus.
 
Kam balnoti kiaulę?
Sakoma, kad iš kiaulės galima padaryti labai greitą kiaulę, bet lenktyninio žirgo – niekada. Nors ši tiesa, atrodytų, savaime suprantama, daugelio įmonių vadovai, o ir kai kurie nepakankamai kvalifikuoti buhalteriai bando iš finansinės apskaitos sukurti apskaitą, kuri „darytų viską, tik nevalgytų“. Bergždžios ir labai pavojingos pastangos!
Menedžmento apskaita – praktinė veiklos sritis. Jos priedermė – parengti metodinę bazę vadybos sprendimų priėmėjams. Kaip kiekviena kita praktinė sritis, ši apskaitos rūšis lemia daugelio įmonių, jų padalinių, taip pat juose dirbančių žmonių veiklos sėkmę. Tačiau, kaip ir kiekvienas kitas galingas instrumentas, ši apskaitos rūšis gali virsti didžia griaunančia jėga, jeigu ją tvarkytų neišmanėliai. Menedžmento apskaitą reikia labai gerai išmanyti, įsisąmoninti jos esmę, žinoti, ko galima ir ko nereikia iš jos tikėtis. Kitaip skaičių gausybė gali įsukti į pražūtingą verpetą net ir kvalifikuotus buhalterius, ką jau kalbėti apie dažniausiai apskaitos neišmanančius, taigi jokios grėsmės nejaučiančius vadybininkus.
Vis labiau didėjantis vadybininkų poreikis liudija, kad daugelis savininkų ir vadovų supranta, jog nuo šių aukščiausios klasės darbuotojų kartais priklauso visos įmonės veiklos efektyvumas, nes, racionaliai organizavus darbus, su tomis pačiomis sąnaudomis galima pasiekti kur kas geresnių rezultatų. Tačiau efektyvumas – ne toks paprastas dalykas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Mūsų dienomis tikriausiai niekam nešautų į galvą jo išreikšti kokiais nors mistiniais fondogrąžos, imlumo ilgalaikiam ar trumpalaikiam turtui ir panašiais tarybinės ekonomikos rodikliais, kurie būdavo traukiami iš galvos, bet niekaip neatspindėjo realios įmonių būklės. Tie rodikliai – tikri surogatai – dirbtinai keitė realų gyvenimą, nepridarydami daug žalos, nes skirstoma būdavo neatsižvelgiant „nei į sugebėjimus, nei į poreikius“. Laisvosios konkurencijos sąlygomis tarytum viskas išaiškėjo: užsidirbk, kiek gali – pirk, kiek nori. Tačiau ši, be abejo, teisinga sėkmės formulė irgi neturi būti suabsoliutinama – nevalia perdėtai supaprastinti įmonių veiklos sėkmės rodiklių, apsiribojant, pavyzdžiui, vien tik pardavimų pajamomis. Daugeliui tik atlaidžią šypseną kelia kai kurių (netgi ekonominių!) leidinių ar įvairiausių federacijų ir asociacijų bandymai, remiantis vien pardavimų apimtimi, išrinkti „didžiausias“ metų įmones. Geriau jau rinktų pagal administracinių pastatų stogo plotą, nes pardavinėti galima viską: nuo smėlio iki žirnių, žinių ir deimantų. Beje, ir dinaminiai rodikliai – didėjančios pardavimų apimtys – taip pat dar ne viskas. Vadyboje svarbiausia įvertinti neuždirbtas pajamas, kurių uždirbimo galimybės dažnai niekas nė neįtaria ir kurioms uždirbti nė nebandoma dėti pastangų. Be kita ko, konkurentų pajamos gali didėti dar greičiau nei jūsų, o tai laisvosios rinkos sąlygomis – pavojinga. Antra vertus, pajamos gali būti uždirbtos ir nuostolingai, jeigu jų uždirbimo sąnaudos bus didesnės už pačias pajamas. Šioje srityje gresia tiek pavojų, kad derėtų labai aiškiai pasakyti, koks visos buhalterinės apskaitos – tiek finansinės, tiek menedžmento – vaidmuo tvarkant pajamas, sąnaudas ir pelną, kartu didinant įmonės veiklos efektyvumą. Beje, verta priminti, kad už buhalterinės apskaitos organizavimą pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą vienareikšmiškai atsako įmonės vadovas. Taigi pirmiausia derėtų prisiminti, kad kiekvienos įmonės veiklos sėkmę (jeigu abstrahuosimės nuo grynai žmogiškųjų ar informacinių technologijų ir panašių veiksnių) nulemia pajamų ir sąnaudų santykis. Kuo didesnės pajamos ir su kuo mažesnėmis sąnaudomis jos uždirbamos, tuo didesnis uždirbamas pelnas, kuris visuomet yra vienas svarbiausių įmonės veiklos efektyvumo rodiklių. Visi žino, kad pelnas, apskaičiuojamas kaip skirtumas tarp kurį nors laikotarpį uždirbtų pajamų ir tas pajamas uždirbant patirtų sąnaudų. Deja, įgyvendinant šią kiekvienam studentui žinomą tiesą, kyla daug nesusipratimų. Pirmiausia pamirštama viena labai reikšminga aplinkybė: vieni įmonės vadybininkai atsako už pardavimų didinimą, o kiti – už sąnaudų mažinimą. Kaip rodo audito praktika, būtent dėl tų „kitų“ neefektyvios veiklos bankrutuoja labai nemažai įmonių. Susitelkimas vien į pardavimų apimties didinimą lemia vienpusišką vadovų mąstymą, tuo tarpu verslas – daugialypis fenomenas, kuris neatleidžia dalinių sprendimų. Grėsmė laisvosios konkurencijos sąlygomis tyko daugelyje vietų. Po daugelio dešimtmečių išsilaisvinę verslininkai neretai pamiršta, kad laisvi tapo visi, taip pat ir konkurentai. Be sąmoningos, be to, labai kvalifikuotos vadybos nereikia tikėtis sėkmės rinkoje – konkurentai nesnaudžia. Nė vienas civilizuotos šalies vidutinio dydžio (ką jau kalbėti apie dideles) įmonės vadovas net neįsivaizduotų, kaip jo vadybininkai galėtų tvarkyti verslą, nedisponuodami menedžmento apskaitos teikiama informacija.
Pabandykime išsiaiškinti, kokius procesus atspindi buhalterinė apskaita: tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vadovai tai gerai supranta. Dažnai – negerai, dar dažniau nesupranta apskritai.
 
 
Matome, kad finansinės apskaitos duomenų srautai, taip pat ir buhalterių bei vadybininkų mąstymas, nukreipti iš pajamų į sąnaudas, ir atvirkščiai – vadybos (menedžmento) apskaitos duomenys juda nuo išlaidų prie pajamų. Tai yra esminis skirtumas ir didžiausia šito nesuprantančių vadovų problema, – juk kalbama apie viso vadybos aparato aprūpinimą pagrindine jų veiklos priemone – vadybos sprendimams reikalinga informacija. Visiškai normalu, kad toks neteisingas informacijos suvokimas paprastai veda prie bankrotų, o turint galvoje mūsų vadovų kvalifikaciją buhalterinės apskaitos srityje (vadybos apskaitos srityje, deja, ir daugelio buhalterių), nekeista, kad bankrutuoja toks milžiniškas skaičius įmonių. Tačiau tvirtas įsitikinimas „mirsiu ne aš“, kuris, tiesą sakant, tolygus „aš nemirsiu“,  ramiai užliūliuoja daugelį.
Nesirengiame žurnale mokyti buhalterinės apskaitos, bet žinoti, kad vadybai reikalingi duomenis randasi ne šiaip patys savaime, turėtų ne tik vadybininkai, bet ir kiekvienas inteligentas. Pirmiausia finansinėje apskaitoje nustatoma, kiek per tam tikrą laikotarpį įmonė uždirbo pajamų, o tuomet įvertinama, kokios sąnaudos buvo patirtos tas pajamas uždirbant. Čia ir paspęsti spąstai, į kuriuos, siekdami didelio pelno, patenka nemažai vadovų. Pamirštama, kad parduoti galima beveik viską – tai daugiausia kainos klausimas. Betgi kainas diktuoja rinka! Įmonės įtaka šioje srityje labai nedidelė. Todėl bandymai gauti pelno vien tik per kainas iš anksto pasmerkti: arba neparduosi per brangiai įkainotų prekių, arba „užsidirbsi“ nuostolį. Vienintelis būdas – daryti įtaką sąnaudoms, perkant kuo pigesnes žaliavas, samdant kuo pigesnę darbo jėgą, optimizuojant gamybos procesus, veikiant kitus veiksnius. Čia ir kyla pagrindinės problemos. Pirmiausia paaiškėja, kad tam poveikiui daryti finansinės apskaitos informacija visiškai netinka, o kitokios tiesiog nėra. Dar blogiau: informacijos trūksta ne tik gaminant, bet ir parduodant! Kaip nustatyti kainą, už kurią geriausiai pirktų, bet įmonė uždirbtų pelno? Kitaip sakant, reikia kad parduodamų prekių kaina būtų didesnė už jų savikainą. Šis rodiklis neturi nieko bendra su Pelno (nuostolio) ataskaitoje išvedama parduotų prekių savikaina. Neaiškinsime kodėl, bet parduodamų prekių savikainos neįmanoma išvesti finansinėje apskaitoje. Kas vis dėlto bando tai daryti, nežino, kad skaičiuoja kažką visai kita, bet tik ne parduodamų prekių savikainą. Vien jau todėl, kad daugelis išlaidų, įskaičiuojamų į šį rodiklį, apskaičiuojamos mėnesiui, o kai kurios – metams pasibaigus. Ką gi, iš akcininkams (bet ne vadybininkams!) skirtos finansinės apskaitos prekių savikainos apskaičiavimo nė nereikia tikėtis.
Specialiai vadybai skirtos vadybos (menedžmento) apskaitos duomenų srautai juda priešinga kryptimi: nuo išlaidų prie pajamų. Tokia realių technologinių procesų vyksmą atitinkanti duomenų judėjimo kryptis sutvarko ir mintis vadybininkų galvose, atveria akis, leisdama išvysti realią įmonėje susiklosčiusią padėtį. Todėl ši apskaitos rūšis ir vadinama vadybos, nes sudaro sąlygas priimti racionalius vadybos sprendimus. Pirmiausia – mažinti produktų savikainą. Šiuo atveju mąstymas – visiškai kitoks: nesvarbu kokia parduodamų prekių kaina, jų savikaina turi būti kaip galima mažesnė. Pasitaiko vadovų, manančių, kad apskaičiuoti komercinę prekių savikainą gali kiekvienas, nes tam užtenka penkių aritmetinių veiksmų. Jiems galima priminti, kad universiteto absolventai, turintys bakalauro laipsnį, to padaryti nesugeba, nes šito mokoma magistrantūros studijų metu. Nereikia pamiršti, kad kiekvienas ne pagal paskirtį naudojamas daiktas negali duoti naudos, o pastangos ją gauti kartais būna netgi neigiamos: ir geriausioje žemėje pasodinta obelis neves kriaušių, o iš vištos kiaušinių neišsiris žąsiukai, kaip ir blondino niekada „neišmokysi“ būti brunetu. Finansinė apskaita niekuomet neteiks vadybai reikalingų duomenų.
 
Kaip diagnozuoti ligą
Vadybos filosofijos pradininkas Norbertas Vineris įrodė ir dar vieną tiesą: vadybos dėsniai galioja visur – ne tik ekonominėse, bet ir socialinėse, taip pat biologinėse sistemose. Todėl visai logiška ieškoti jų paralelių, kurios leistų lengviau perprasti sudėtingas ekonomines-socialines sistemas – šiuolaikines įmones. Kai kurie ekonomistai tokias paraleles išveda tarp ekonomikos ir medicinos, teigdami, kad tiek vienu, tiek kitu atveju yra tam tikrų bendrų požymių, rodančių, kad sistema „serga“. Ne veltui sąvoka „ekonominė diagnostika“ vis labiau įsitvirtina daugelyje šiuolaikinės ekonomikos sričių. Išties bendra daug: tiek gydytojas, tiek vadybininkas neturėtų kištis į normaliai veikiančią sistemą. Tik bėda ta, kad ne visuomet pavyksta laiku nustatyti ligą. Jeigu kalbėsime apie įmones, tai būna dar sudėtingiau nei su žmogumi, nes jos netgi nejaučia skausmo – gerojo žmogaus draugo, pranešančio, kad sistema išsibalansavo. Taigi įmonėse nenormalią situaciją ir reikia formalizuoti, fiksuojant nukrypimą nuo normalios, t. y. pageidautinos ar tikėtinos būklės. Tai ir yra vadybos apskaitos išeities taškas – nustatyti normalios įmonių veiklos parametrus, kad galima būtų laiku konstatuoti nukrypimus nuo iš anksto numatytos veiklos programos. Organizmą kur kas lengviau gydyti, kol dar neprasidėjo metastazės, kai nesveikų ląstelių poveikis perduodamas visiems „niekuo dėtiems“ organams. Taip ir įmonėse: nukrypimai nuo numatytos veiklos programos dažnai pasireiškia visai kituose padaliniuose, bet ne tuose, kuriuose tie nukrypimai išties atsirado ir kurių vadybininkai už juos turėtų atsakyti. Pavyzdžiui, tiekimo skyrius gali pakeisti tam tikrą medžiagą kita, pigesne, nei buvo naudota iki šiol. Tačiau šiai medžiagai apdoroti gali prireikti ne tik daugiau darbo sąnaudų, bet ir įrenginiai gali nusidėvėti greičiau negu apdorojant „bazinę“ medžiagą. Dažniausiai tokio pobūdžio nukrypimai vis dėlto bus traktuojami kaip didesnės, nei numatyta, darbo ir įrenginių nusidėvėjimo sąnaudos, nors už tai atsakingi vadybininkai yra niekuo dėti. Tiesą sakant, nekalti ir specialistai vieną medžiagą pakeitę kita, pigesne. Kiekvienas dirba savo darbą! Blogiausia, kai neteisingai būna suformuota normatyvinė duomenų bazė, formaliai parengti biudžetai, nukrypimai nuo kurių visiškai neskatina veikti, nes neleidžia nustatyti tikrosios nukrypimų nuo numatytos veiklos programos priežasčių, taigi ir kaltininkų, bet orientuoja vien į nepalankios situacijos konstatavimo faktą. Taip vadybos apskaita tampa tam tikru finansinės apskaitos surogatu. Vadybai reikia visai ko kito. Ne veltui užsienio vadybininkai juokauja, kad yra trys apskaitos rūšys: viena – savininkams (finansinė apskaita), kita – valdžiai (mokesčių apskaičiavimas ir apskaita) ir trečia – tikroji, atspindinti realią įmonių veiklos būklę, – menedžmento, kitaip – vadybos, apskaita.
Gydytojai, priimdami Hipokrato priesaiką, pirmiausia prisiekia nepakenkti ligoniui. Vadybininkai taip pat yra saviti „sergančio“ verslo gydytojai, o menedžmento apskaitininkai – negalių diagnozuotojai. Jeigu įmonės reikalai klostosi nepriekaištingai, tiesą sakant, vadovams nė nereikia kištis į joje vykstančius procesus. Sunkiai įsivaizduotume gydytoją, sveikam žmogui saujomis brukantį stiprius vaistus, nes šitokiam sveikuoliui garantuotas bent jau gastritas. Tuo tarpu apstu vadovų ir vadybininkų, grūdančių į savo galvas nereikalingus duomenis, kurie ne tik užgožia vadybai reikšmingą informaciją, bet dar ir atpratina mąstyti, galiausiai atbukina vadybininkų intuiciją, kartu su ja – ir kūrybingumą. Nors jei galėtume rinktis  gastritą ar silpnaprotystę, pastarajai prioritetą suteiktų tikrai retas, tikriausiai – niekas.
Visiškai kas kita, kai vadybos apskaitos sistemoje konstatuojama nepalanki situacija. Ji, kaip ir kiekvienas kitas reiškinys, be neigiamų savybių, turi ir teigiamų bruožų. Pirmiausia ji leidžia pasireikšti vadybininkų talentui, kuriam atsiskleisti vėl neišvengiamai reikalinga vadybos apskaitos informacija, tik dabar jau ne konstatuojanti įvykusį faktą, bet perspektyvinė, apibūdinanti galimus vieno ar kito sprendimo įgyvendinimo rezultatus. Todėl kvalifikuotai vedamos menedžmento apskaitos sąjunga su vadybininkų patirtimi ir sugebėjimais leidžia ne tik ištaisyti nepageidaujamas situacijas, bet dažnai dar ir atskleisti neišnaudotus rezervus. Išties, tik tas, kuris nebijo tamsos, gali pamatyti žvaigždes.
 
Diagnozė nustatyta. Kaip gydyti?
Taigi, norint bent kiek racionaliai atspindėti įmonėse vykstančius procesus, pirmiausia būtina išmokti juos apskaityti, tačiau pirmiausia – išmokti neapskaityti to, ko nereikia. Skaičiuoti moka visi. Neabejoju, kad 99,9 proc. skaitytojų (taip pat ir Jūs) be jokių kalkuliatorių sumes, kad lygtis 19 + 3 + 2 + 1 = 25 yra teisinga. Ir visi klys! Nes prie 24-os (19 + 3 + 2 = 24) valandos pridėjus vieną, visuomet gauname pirmą, bet ne mistinę 25-ą valandą. Jūs tiesiog puolėte sumuoti, nė nepasitikslinę, kas sudedama. O galėjo būti sudedamos ne tik valandos, bet ir kojinės, siekiant sužinoti, kiek porų jų turima. Tuomet būtų dvylika porų ir viena atliekama. Tokių paradoksų šiuolaikinėje buhalterinėje apskaitoje apstu! Atspindėti realiai vykdomą veiklą – pagrindinis ir vienas sudėtingiausių vadybos apskaitos uždavinių. Analogiška problema diagnozuojama ne tik įmonėms, bet ir daugeliui žmonių. Ją psichologai vadina sąmonės užmigimu. Tai visuomet veda į iliuzinį pasaulį, kuriame tarsi kreivų veidrodžių karalystėje tvirtu žingsniu žengiant pirmyn vis atsitrenkiama į sieną.
Taigi, konstatavus faktą, kad „reikia gydyti“, pirmiausia derėtų įsitikinti, ar jūsų įmonėje vadybos apskaita apskritai reikalinga. Informacinis verslo modelis – kaip sintetiniai vitaminai: geriau negu nieko, bet geriausia – natūralūs. Todėl vadybos apskaitos nereikėtų diegti visiškai nedidelėse įmonėse, kur kiekvienas darbuotojas „ant akių“. Prisiminkite: informaciniai modeliai gali ir klaidinti, o kokybiškos menedžmento apskaitos sistemos brangiai kainuoja, todėl vargu ar atsipirks mažose įmonėse. Jose dažniausiai būna racionalu apsiriboti produktų savikainos kalkuliavimo metodikos parengimu. Tai kur kas pigiau ir naudingiau, nes tokių įmonių vadovai darbuotojus mato, bet savikainos – ne. O reikėtų! Antra vertus, juokingai atrodo bent kiek didesnių įmonių vadovai, bandantys šiuolaikines vadybos apskaitos sistemas pakeisti „cento tikslumu“ savikainą nustatančiais kalkuliavimo metodais. Tokie centus ir skaičiuos, tai tik laiko klausimas. Taigi pirmiausia reikia apsispręsti, ar reikalinga vadybos apskaitos teikiama informacija, kitaip sakant, nutarti, ką reikia, o ko nereikia skaičiuoti.
Niekada nesiimkite diegti menedžmento apskaitos visiškai savarankiškai. Nebent esate tikras visų galų meistras: pats siuvatės batus ir gręžiatės dantis. Tačiau ir tuomet jūsų apskaita už pačių siūtus batus gražesnė tikrai nebus. Be kita ko, šiuo atveju visuomet veikia ir galingas psichologinis veiksnys: jums tikriausiai patinka jūsų pačių kurta įmonė? Tuomet bus labai gaila griauti, netgi šiek tiek apgriauti esančią vadybos sistemą. O diegdami tokią apskaitą (pradinėje stadijoje) vadybos specialistai jums būtinai pasiūlys tai daryti. Ši chrestomatinė tiesa pasitvirtina beveik šimtu procentų. Tačiau nereikia mestis ir į kitą kraštutinumą, kai viskas nuo pradžios iki pabaigos patikima apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei. Geriausia, kad jos specialistai teiktų išsamias konsultacijas. Tuomet ne tik sutaupysite pinigų, bet ir visam laikui pasirengsite įmonėje dirbančius kvalifikuotus vadybos apskaitos specialistus.
Vadybos apskaitos sistemos diegimui turi vadovauti pirmasis įmonės vadovas. Bent jau formaliai šią apskaitą turi įgyvendinti pareigūnas, kuriam jos teikiama informacija labai reikalinga ir kuris nebijo, kad bus atskleistos silpnosios jo darbo vietos. O menedžmento apskaita jas būtinai atskleidžia. Nebent jūsų vadovaujamoje įmonėje rastųsi koks „labai didelis patriotas“, norintis, kad vadovybė sužinotų visus jo veiklos trūkumus. Šios nuostatos būtina laikytis dar ir todėl, kad vadybos apskaitos diegimo stadija – labai reikšminga ir iš karto duoda rezultatų. Beje, sakoma, kad jeigu šioje stadijoje įmonių vadybos aparatuose tvyro ramybė, vadinasi, diegiama kažkas kita, bet tik ne vadybos apskaita.
Nepatikėkite diegti vadybos apskaitą finansinės apskaitos buhalterijai. Ta buhalterija, kuri jūsų įmonėje yra dabar, be abejo, reikalinga, tačiau jos darbuotojai tiesiog kitaip mąsto. Be to, tai daryti jiems ir taip tenka „dviem galvomis“: savininkai pageidauja kuo didesnio pelno, kuris būtų kaip galima mažesnis, kai jį tenka apmokestinti. Kita vertus, vadybos apskaita yra ne visai apskaita klasikine prasme. Juk pirmasis jos uždavinys – nustatyti nukrypimus nuo nustatytos veiklos programos. Ta programa šioje apskaitoje išreiškiama biudžetais – konkrečiomis pinigų sumomis, kuriomis disponuoja arba kurias privalo įsisavinti tam tikri įmonės padaliniai bei darbuotojai. Biudžetų parengimas bei jų vykdymo kontrolė – taip pat menedžmento buhalterių darbas. Todėl geriausia, kai ją vykdantys skyriai apskritai nevadinami buhalterijomis, bet, pavyzdžiui, kontrolės ir planavimo skyriais.
Jeigu ryžotės savo įmonėje diegti vadybos apskaitą, tikriausiai apie ją šį tą žinote? Tačiau jūsų vadovaujami darbuotojai nežino, nebent turi iškreiptą jos įvaizdį. Tikrą vaizdą gali pateikti tik tie, kas jūsų įmonėje įdiegė aptariamą sistemą, nes kiekvienoje įmonėje ji kitokia: visose įmonėse dirba unikalūs žmonės, vykdantys specifinius technologinius procesus, o tai visuomet lemia savitą socialinę ekonominę terpę. Todėl nepamirškite, kad geras darbuotojų parengimas bei nuolatinis tobulinimas vadybos apskaitos srityje – būtina jos efektyvaus funkcionavimo sąlyga. Tai kainuos labai nebrangiai (juk paskaitas skaityti turėtų jūsų įmonėje vadybos apskaitą diegę specialistai), o rezultatą pajusite nedelsiant, nes, supratę šią sistemą, pareigūnai suvoks ir savo vietą įmonių vadybos ir apkritai veiklos sistemoje. Nieko nėra svarbiau už gerą darbuotoją, dirbantį jam tinkamoje vietoje.
 
  • Bent devyni iš dešimties vadovų nė neįtaria, kad valstybės reglamentuota buhalterinė apskaita visiškai nepritaikyta vadybos sprendimams priimti.
  • Bandymai gauti pelno vien tik per kainas iš anksto pasmerkti: arba neparduosi per brangiai įkainotų prekių, arba „užsidirbsi“ nuostolį.
  • Vadybai skirtos vadybos (menedžmento) apskaitos duomenų srautai, kitaip nei finansinėje apskaitoje, juda nuo išlaidų prie pajamų. Tokia realių technologinių procesų vyksmą atitinkanti duomenų judėjimo kryptis sutvarko ir mintis vadybininkų galvose, atveria akis, leisdama išvysti realią įmonėje susiklosčiusią padėtį.
  • Ir geriausioje žemėje pasodinta obelis neves kriaušių, o iš vištos kiaušinių neišsiris žąsiukai, kaip ir blondino niekada „neišmokysi“ būti brunetu. Finansinė apskaita niekuomet neteiks vadybai reikalingų duomenų.
  • Vadybos apskaitos išeities taškas – nustatyti normalios įmonių veiklos parametrus, kad galima būtų laiku konstatuoti nukrypimus nuo iš anksto numatytos veiklos programos.

Gekas V. Diagnozė: neefektyvumas. vaistas – vadybos apskaita // Vadovo pasaulis, 2003, Nr. 2. P. 11.

 

Audiokursas
“Kaštų apskaita ir produktų savikainos kalkuliavimas”
spauskite čia
Komentarai (1)

Kitos publikacijos
Paslaugų savikainos apskaičiavimo būdai
MENEDŽMENTO APSKAITA PIRMIAUSIA REIKALINGA PATIEMS BUHALTERIAMS!
PRODUKTŲ SAVIKAINOS RODIKLIŲ SVARBA VADYBOS SPRENDIMAMS
VADYBOS IR KAŠTŲ APSKAITOS SĄSKAITŲ NAUDOJIMAS
Fi­nan­si­nei ap­skai­tai bū­din­gų trūkumų įvertinimas
ĮMONĖS BENDRŲJŲ KAŠTŲ APSKAITA IR PASKIRSTYMAS
Valstybė, kuriai nevadovaujama
Apskaitos vaidmuo įmonės vadybos sistemoje  (2)
Vadybos kaštų optimizavimas
Atskaitomybė pagal atsakomybę (1)
TAUPUS MOKA DVIGUBAI: visiškas nesiorientavimas versle ir jo aplinkoje daugelį šalies įmonių veda į pražūtį! (2)
Apskaičiuota ATSAKOMYBĖ
Nukrypus nuo kurso, gelbėkitės, kas galite!
JEIGU IŠĖJO "KAIP VISADA", susimąstykite, ar tikrai norėjote "kuo geriau"!
MENEDŽMENTO APSKAITA – Į PAGALBĄ VADOVAMS (1)
KĄ GALI PARODYTI MENEDŽMENTO (VIDINĖ) ATSKAITOMYBĖ (1)
KOKIĄ VADYBOS APSKAITOS SISTEMĄ PASIRINKTI
 
 
 
Tinklalapio struktūra | Svetainės taisyklės
Šiandien peržiūrėta: 607