varnyte Struktūra   varnyte Parašykite mums  
Buhalteris






Daug yra tokių, kurie ką nors daro, bet nežino kam.

Mencijus

 Į pradžią Į pradžią

 Konsultacijos Konsultacijos

 Kalendorius Kalendorius

 
 
1. Konsultacijos
2. Teisės aktų pakeitimai
3. Buhalterio žodynėlis
4. Apskaitos ir mokesčių naudinga informacija
5. Teisė buhalteriui
6. Mokesčių apskaičiavimas ir apskaita
7. Vadybos ir kaštų apskaita
8. Buhalteris ir kompiuteris
9. Naudingi kontaktai
11. Laisvalaikis
12. Buhalterių birža
13. Valiutų santykiai
14. Kalendorius
15. Skaitykla
 
 

PIRMĄ KARTĄ TAIP IŠSAMIAI IR PRAKTIŠKAI!

 Knyga ,,BUHALTERINĖ VADYBOS IR KAŠTŲ   (menedžmento) APSKAITA" padės  pasijusti reikalingiems ne     VMI, bet pačiai įmonei – TAPSITE PAGRINDINIAIS ĮMONĖS   VADOVŲ PAGALBININKAIS, gebėsite pateikti vadybos         sprendimams priimti reikalingą  informaciją. Plačiau...

Fi­nan­si­nei ap­skai­tai bū­din­gų trūkumų įvertinimas
2014 02 23

dr. Rūta Kalčinskaitė-Klimaitienė


Fi­nan­si­nei ap­skai­tai bū­din­gų trūkumų įvertinimas


At­ro­dy­tų, kad fi­nan­si­nė ap­skai­ta tu­ri daug trū­ku­mų. Dau­gu­ma žemiau iš­var­dy­tų šios ap­skai­tos rū­šies „trū­ku­mų" atsiran­dai tuo­met, kai fi­nan­si­nę ap­skai­tą ban­do­ma tai­ky­ti ne pa­gal jos tie­sio­gi­nę pa­tir­tį – kaip finansinių ataskaitų rinkinių ren­gi­mo prie­mo­nę, bet kai jos me­to­di­ką ban­do­ma pri­tai­ky­ti for­muo­jant įmo­nės bei jos pa­da­li­nių va­do­vams ir va­dy­bi­nin­kams rei­ka­lin­gą in­for­ma­ci­ją, ku­rios pa­grin­du pri­ima­mi va­dy­bos spren­di­mai. Ki­taip sa­kant, kai fi­nan­si­ne ap­skai­ta ban­do­ma pa­keis­ti vadybos ir kaštų (menedžmento) ap­skai­tą.


San­ty­ki­nis fi­nan­si­nės ap­skai­tos „lais­vu­mas" ir jos tu­ri­nio pir­mu­mas prieš duo­me­nų pa­tei­ki­mo for­mą lei­džia kiek­vie­nai įmo­nei ga­na tiks­liai at­spin­dė­ti sa­vo tur­tą, nuo­sa­vy­bę bei veik­los re­zul­ta­tus, at­si­žvel­giant į kiek­vie­nos įmo­nės są­ly­gas, nes ap­skai­ta ga­li bū­ti tvar­ko­ma nau­do­jan­tis tai įmo­nei tin­ka­miau­siu spe­ci­fi­niu są­skai­tų pla­nu. Ta­čiau tai ke­lia ir tam tik­rų pro­ble­mų: bu­hal­te­riai ir jų veik­lą tik­ri­nan­tys au­di­to­riai tu­ri bū­ti la­bai ge­rai pa­si­ren­gę, nes to­kio­mis są­ly­go­mis val­džios bei ap­skai­tos pro­fe­si­nės ins­ti­tu­ci­jos ne­ga­li kiek­vie­nam gy­ve­ni­mo at­ve­jui pa­reng­ti iš­sa­mių in­struk­ci­jų, ku­rios tik­tų kiek­vie­nai įmo­nei. Šio ri­bo­tu­mo ne­rei­kė­tų lai­ky­ti pa­čios ap­skai­tos trū­ku­mu, nes jį le­mia ne tiek ap­skai­tos, kiek so­cia­li­nės pro­ble­mos. Jei­gu su­tap­tų įvai­rių fi­nan­si­nės ap­skai­tos ir finansinių ataskaitų in­for­ma­ci­jos var­to­to­jų in­te­re­sai, fi­nan­si­nės ap­skai­tos ve­di­mo tvar­ką bū­tų ga­li­ma reg­la­men­tuo­ti griež­tai cen­tra­li­zuo­tai ir la­bai iš­sa­miai.


San­ty­ki­nai griež­tas finansinių ataskaitų rinkinių tu­ri­nio regla­men­ta­vimas lei­džia ak­ci­nin­kams ir ki­tiems jos duo­me­nų var­to­to­jams pa­ly­gin­ti dau­ge­lio įmo­nių veik­los re­zul­ta­tus. An­tra ver­tus, įvai­rūs finansinių ataskaitų rinkinių duo­me­nų var­to­to­jai ke­lia la­bai skir­tin­gus rei­ka­la­vi­mus ir daž­nai ne­vie­no­dai vertina tuos pa­čius ataskaitų duo­me­nis. Pa­vyz­džiui, įmo­nės tu­ri­mos di­de­lės sko­los tie­kė­jams nie­ka­da ne­džiu­gins ban­ko, į ku­rį įmo­nė kreip­sis pra­šy­da­ma kre­di­to. Ta­čiau tos pa­čios sko­los įmo­nės va­do­vų ar sa­vi­nin­kų aki­mis – vi­sai ne­blo­gas da­ly­kas. Juk jos – tar­si sa­vi­tas kre­di­tas be pa­lū­ka­nų, nes įmo­nė ku­rį lai­ką ga­li nau­do­tis tie­kė­jams pri­klau­san­čio­mis pi­ni­gi­nė­mis lė­šo­mis, už tai nie­ko ne­mo­kė­da­ma. Tai­gi vi­siems su­pran­ta­mi finansinių ataskaitų rinkiniai – laz­da su dviem ga­lais. No­rint pa­ten­kin­ti vi­sų jos var­to­to­jų in­te­re­sus, šią at­skai­to­my­bę rei­kia pa­pil­dy­ti įvai­rio­mis pa­gal­bi­nė­mis ata­skai­to­mis. Dau­gu­ma jų pa­tei­kia­ma val­džios reg­la­men­tuo­ta­me aiš­ki­na­ma­ja­me raš­te, ta­čiau ne­ma­žai in­for­ma­ci­jos, sie­kdami pri­trauk­ti nau­jų ak­ci­nin­kų ar gau­ti kre­di­tų, tu­ri sa­va­ran­kiš­kai for­muo­ti pa­čios įmo­nės fi­nan­si­nės ap­skai­tos spe­cia­lis­tai. O tai ga­na pa­vo­jin­ga, nes kiek­vie­nų duo­me­nų pa­skel­bi­mas yra dau­giau ar ma­žiau su­si­jęs su ko­mer­ci­nių (gamybinių) įmo­nės pa­slap­čių at­sklei­di­mu. Dėl to daž­nai ky­la nesutarimų tarp ak­ci­nių ben­dro­vių sa­vi­nin­kų ir ad­mi­nist­ra­ci­jos. Kar­tais to­kie nesu­si­pra­ti­mai spren­džia­mi teis­muo­se, o tai jau la­bai blo­gas ro­dik­lis. Kad ir kaip žiū­rė­si, sa­vi­nin­kai sam­do įmo­nių va­do­vus.


Bu­hal­te­riai iš pri­gim­ties kon­ser­va­ty­vūs. To­kie jie tam­pa dėl ke­lių prie­žas­čių, bet pir­miau­sia dėl to, kad nuo­lat su­si­du­ria su per daug op­ti­mis­ti­niais fi­nan­si­nės ap­skai­tos ne­iš­ma­nan­čių va­do­vų ir ypač va­dy­bi­nin­kų spren­di­mais. Pro­fe­si­nė at­sa­ko­my­bė bu­hal­te­rius, skai­čiuo­jančius gry­no­jo pel­no ro­dik­lį, ver­čia bū­ti la­bai at­sar­gius, nes jie ge­rai iš­ma­no tai, ko kar­tais ne­su­pran­ta va­dy­bi­nin­kai: di­vi­den­dai tik ap­skai­čiuo­ja­mi „nuo pel­no", bet anks­čiau ar vė­liau jie tu­rės bū­ti iš­mo­kė­ti „iš ka­sos", ir to­dėl pa­di­din­ti ata­skai­ti­nio gry­no­jo pel­no su­mą yra la­bai pa­vo­jin­ga, nes ji ga­li bū­ti ne­pa­deng­ta pi­ni­gais.


Ta­čiau svar­biau­sia, kad įmo­nių va­do­vai, siek­da­mi su­ma­žin­ti pel­no mo­kes­čius, ver­čia ap­skai­ti­nin­kus nuo­lat gal­vo­ti, kaip su­ma­žin­ti ata­skai­ti­nį pel­ną, o kar­tais, no­rė­da­mi pri­trauk­ti nau­jų ak­ci­nin­kų ir siek­da­mi gau­ti dau­giau kre­di­tų, rei­ka­lau­ja pa­vaiz­duo­ti kuo ge­res­nius įmo­nių veik­los re­zul­ta­tus. Kas­die­nia­me gy­ve­ni­me pa­pras­tai lai­mi pir­mo­ji nuo­sta­ta, nes, su­mo­kė­jus bent kiek ma­žiau mo­kes­čių, ly­giai tą pa­čią su­mą ga­li­ma bus iš­si­mo­kė­ti di­vi­den­dais ar­ba rein­ves­tuo­ti į ver­slą ar­ba tai pa­čiai su­mai ne­rei­kės ieš­ko­ti kre­di­tų, o gal ir iš­leis­ti nau­jų ak­ci­jų. Ap­skri­tai rei­kia su­pras­ti, kad mo­kes­ti­nės ir ben­dro­sios fi­nan­si­nės ap­skai­tos skir­tu­mus (kaip ži­no­te, ap­skai­tos pa­sto­vu­mo prin­ci­pas rei­ka­lau­ja, kad ap­skai­ta ne­si­keis­tų kiek­vie­ną­kart, kai kei­čia­mos ap­mo­kes­ti­ni­mo tai­syk­lės) le­mia ne tiek ap­skai­tos ne­to­bu­lu­mas, kiek vi­di­niai vi­suo­me­nės prieš­ta­ra­vi­mai, ku­rių fi­nan­si­nė ap­skai­ta nie­ka­da ne­spren­dė ir ne­ga­li spręs­ti. Tuo­met ne­bus taip pik­ta dėl nuo­la­tos kei­čia­mų ap­mo­kes­ti­ni­mo tai­syk­lių.


Lyginant tar­pu­sa­vy­je la­bai skir­tin­gus fi­nan­si­nės ap­skai­tos ob­jek­tus, jie vi­si iš­reiš­kia­mi vie­no­du pi­ni­gi­niu ma­tu. Tai tei­gia­ma sa­vy­bė, bet ji le­mia ir ga­na di­de­lius trū­ku­mus, nes ap­skai­to­je daž­nai ap­skri­tai neat­si­spin­di tai, ko ne­ga­li­ma įvertinti pi­ni­gais. Ne­re­tai tam tik­rų tur­to rū­šių ap­skri­tai ne­įma­no­ma įkai­no­ti. Pa­vyz­džiui, tu­ris­ti­nei ba­zei svar­bus veik­los veiks­nys – gam­to­vaiz­dis – šio­je ap­skai­to­je pri­ly­gi­na­mas nu­liui. Be­veik ne­įver­ti­na­mos nei dar­buo­to­jų ži­nios, nei jų kva­li­fi­ka­ci­ja (ge­riau­siu at­ve­ju ap­skai­čiuo­ja­mos kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mo iš­lai­dos). Daug tie­sos yra žy­mių JAV va­dy­bi­nin­kų tei­gi­ny­je, kad bu­hal­te­riai, cen­to tiks­lu­mu įkai­no­da­mi su­kiu­žu­sį ra­šo­mą­jį sta­lą, vi­siš­kai ne­su­ge­ba įver­tin­ti prie to sta­lo dir­ban­čio kon­struk­to­riaus in­te­lek­to. Net įmo­nės pres­ti­žas yra įkai­no­ja­mas tik įmo­nės pir­ki­mo mo­men­tu. Ta­čiau įmo­nei vei­kiant pres­ti­žas, be abe­jo, kin­ta: net ir la­bai ge­ra įmo­nė ga­li jį pra­ras­ti per pa­ly­gin­ti trum­pą lai­ką, o sėk­min­gai dir­ban­čios įmo­nės var­das nuo­lat ge­rė­ja. De­ja, kol kas nė­ra prie­mo­nių tam ki­ti­mui ap­skai­čiuo­ti, o su­si­gal­vo­tų duo­me­nų vie­šai skelb­ti, be abe­jo, ne­ga­li­ma – per di­de­lė at­sa­ko­my­bė ir ri­zi­ka.


Dau­ge­lis pi­ni­gais iš­ma­tuo­ja­mų fi­nan­si­nės ap­skai­tos ob­jek­tų ap­skai­to­je, ypač finansinių ataskaitų rinkiniuose, ver­ti­na­mi ne­tiks­liai. Ob­jek­tai daž­niau­siai vertinami jų įsi­gi­ji­mo sa­vi­kai­na, to­dėl su­nau­do­tas tur­tas į są­nau­das kar­tais įskai­čiuo­ja­mas pen­ke­rių, de­šim­ties ar net dvi­de­šim­ties me­tų se­nu­mo va­di­na­mo­sio­mis is­to­ri­nė­mis kai­no­mis. Dėl to ne­re­tai dirb­ti­nai su­ma­ži­na­mos są­nau­dos (juk už tą tur­tą prieš dau­ge­lį me­tų bu­vo mo­ka­ma kur kas bran­ges­niais pi­ni­gais!) ir at­si­ran­da mil­ži­niš­ki iliu­zi­niai, ki­taip sa­kant, „po­pie­ri­niai" pel­nai, iš ku­rių įmo­nės ne­be­su­ge­ba įsi­gy­ti nau­jo il­ga­lai­kio tur­to sa­vo veik­lai at­kur­ti ir plė­to­ti, kar­tais ne­įper­ka net at­sar­gų. Juk už vis­ką rei­kia mo­kė­ti ne „is­to­ri­nė­mis" kai­no­mis, ku­rio­mis bu­hal­te­rių kny­go­se at­spin­di­mas il­ga­lai­kis tur­tas, bet vi­siš­kai re­a­liais da­bar­ti­nės per­ka­mo­sios ga­lios pi­ni­gais. Įvai­rūs at­sar­gų įkai­no­ji­mo bū­dai (pir­miau­sia LIFO), ly­giai kaip ir trum­pa­lai­kio tur­to įver­ti­ni­mas ga­li­mo re­a­li­za­vi­mo kai­no­mis, o il­ga­lai­kio tur­to – per­kai­no­ta ver­te, tik iš da­lies su­švel­ni­na šią pro­ble­mą, juo­lab kad šie įver­ti­ni­mai ne­pi­giai kai­nuo­ja. Tur­to ver­tei įta­ką da­ran­ti in­flia­ci­jos pro­ce­sų ap­skai­ta kol kas la­bai su­dė­tin­ga ir ma­žai iš­nag­ri­nė­ta.


Ba­lan­so su­ve­di­mas, su­da­ran­tis ap­skai­tos tiks­lu­mo iliu­zi­ją, grin­džia­mas tik dve­jy­bi­nio įra­šo tech­no­lo­gi­ja, ku­rios ne­pa­žei­dus vi­sa­da bus iš­lai­ky­ta arit­me­ti­nė de­be­to ir kre­di­to (tai­gi tur­to ir nuo­sa­vy­bės) apy­var­tų bei li­ku­čių su­mų ly­gy­bė. Čia ne­ma­ža da­lis bu­hal­te­ri­nės ap­skai­tos har­mo­ni­jos. Ta­čiau ši ly­gy­bė dar nie­ko ne­sa­ko apie tai, kad ap­skai­to­je ir ataskaitose at­si­spin­din­tys reiš­ki­niai bu­vo tei­sin­gai eko­no­miš­kai įver­tin­ti. Dau­giau ar ma­žiau tiks­lus finansinių ataskaitų rinkinys įmonėje fi­nan­si­niams me­tams pa­si­bai­gus ga­li bū­ti pa­reng­tas ne daž­niau kaip vie­ną kar­tą, , ta­čiau ir jai pa­reng­ti rei­kia tiek daug dar­bo ir lai­ko, kad jau pir­mą­ją jos pa­tei­ki­mo var­to­to­jams die­ną re­a­li įmo­nės būk­lė labai ski­ria­si nuo pa­ro­dy­tos tokiame rinkinyje. Iki šiol ne­pa­vyks­ta tiks­liai nu­sta­ty­ti pa­čios fi­nan­si­nės ap­skai­tos kai­nos, juo la­biau – įver­tin­ti jos tei­kia­mą nau­dą. Ban­dy­mai spręs­ti šią pro­ble­mą kol kas tė­ra dau­giau ar ma­žiau tiks­lus pa­čios bu­hal­te­ri­jos pa­da­li­nio iš­lai­dų ap­skai­čia­vi­mas. Ta­čiau tai vi­siš­kai ne­lei­džia įver­tin­ti tik­ro­sios nau­dos, ku­rią duo­da įmo­nei kva­li­fi­kuo­tas ap­skai­ti­nin­kų dar­bas, ar­ba ap­skai­čiuo­ti pra­ra­di­mų dėl pras­tai tvar­ko­mos ap­skai­tos.


Ne­pri­klau­so­miems au­di­to­riams at­lie­kant finansinių ataskaitų rinkinių au­di­tą, įver­ti­na­ma tik pa­čios ap­skai­tos me­to­di­ka ir nu­sta­to­mas jos ve­di­mo tiks­lu­mas bei tei­sin­gu­mas. Nu­si­sto­vė­ję rin­kos san­ty­kiai ir au­di­to­rių vie­ta jo­je ne­lei­džia pas­ta­rie­siems ver­tin­ti įmo­nės veik­los efek­ty­vu­mo ar bent jau vie­šai skelb­ti šio įver­ti­ni­mo re­zul­ta­tų. To­dėl sa­vi­nin­kų nu­ro­dy­mu tai ten­ka da­ry­ti pa­tiems įmo­nės bu­hal­te­riams ar­ba pa­ša­li­niams spe­cia­lis­tams, pa­vyz­džiui, bir­žų mak­le­riams ar­ba spe­cia­liai sam­do­miems eks­per­tams. Ta­čiau šiuos spe­cia­lis­tus, ne taip kaip au­di­to­rius, daž­niau­siai sam­do jau ne pa­tys sa­vi­nin­kai, bet įmo­nės va­do­vai. Pas­ta­rų­jų in­te­re­sus jie ir gi­na, daž­niau­siai įmo­nių veik­lą steng­da­mie­si pa­vaiz­duo­ti kuo „gra­žes­nė­je švie­so­je". Ki­taip sa­vi­nin­kai pa­pras­čiau­siai at­leis eks­per­tus pa­sam­džiu­sius įmo­nės va­do­vus! Fi­nan­si­nė­je ap­skai­to­je be­veik ne­įver­ti­na­mas ūki­nės ri­zi­kos veiks­nys, nes įmo­nės vei­kia per daug su­dė­tin­go­je ap­lin­ko­je, kad ją bū­tų ga­li­ma tiks­liai įver­tin­ti, net ir nau­do­jan­tis la­bai to­bu­lo­mis eko­no­mi­nė­mis len­te­lė­mis. Abe­jo­ti­nų sko­lų įmo­nei įver­ti­ni­mas – tik da­li­nis ir la­bai men­kas šios pro­ble­mos spren­di­mas. To­dėl pa­čios fi­nan­si­nės ap­skai­tos duo­me­nų nau­do­ji­mas yra pa­ly­gin­ti ri­zi­kin­gas ir šių duo­me­nų pa­grin­du da­ro­mos iš­va­dos ne­re­tai bū­na pa­grįs­tos ne tik ar­ba ne tiek tiks­liais ap­skai­čia­vi­mais, kiek va­dy­bi­nin­kų bei bu­hal­te­rių pa­tir­ti­mi, o dar daž­niau – jų in­tui­ci­ja. Be to, in­for­ma­ci­ja apie ri­zi­ką įgy­ja pras­mę tik tuo­met, kai pa­tei­kia­ma iš anks­to, ka­da tos ri­zi­kos dar ga­li­ma iš­veng­ti. Fi­nan­si­nė ap­skai­ta, iš­sky­rus kai ku­riuos at­ve­jus, at­spin­di ne per­spek­ty­vi­nius, bet jau įvy­ku­sius, ret­ros­pek­ty­vi­nius fak­tus.


Kitos publikacijos
Paslaugų savikainos apskaičiavimo būdai
MENEDŽMENTO APSKAITA PIRMIAUSIA REIKALINGA PATIEMS BUHALTERIAMS!
PRODUKTŲ SAVIKAINOS RODIKLIŲ SVARBA VADYBOS SPRENDIMAMS
VADYBOS IR KAŠTŲ APSKAITOS SĄSKAITŲ NAUDOJIMAS
ĮMONĖS BENDRŲJŲ KAŠTŲ APSKAITA IR PASKIRSTYMAS
Valstybė, kuriai nevadovaujama
Apskaitos vaidmuo įmonės vadybos sistemoje  (2)
Vadybos kaštų optimizavimas
Atskaitomybė pagal atsakomybę (1)
TAUPUS MOKA DVIGUBAI: visiškas nesiorientavimas versle ir jo aplinkoje daugelį šalies įmonių veda į pražūtį! (2)
Apskaičiuota ATSAKOMYBĖ
Nukrypus nuo kurso, gelbėkitės, kas galite!
JEIGU IŠĖJO "KAIP VISADA", susimąstykite, ar tikrai norėjote "kuo geriau"!
MENEDŽMENTO APSKAITA – Į PAGALBĄ VADOVAMS (1)
DIAGNOZĖ: NEEFEKTYVUMAS. VAISTAS – VADYBOS APSKAITA (1)
KĄ GALI PARODYTI MENEDŽMENTO (VIDINĖ) ATSKAITOMYBĖ (1)
KOKIĄ VADYBOS APSKAITOS SISTEMĄ PASIRINKTI
 
 
 
Tinklalapio struktūra | Svetainės taisyklės
Šiandien peržiūrėta: 9886