varnyte Struktūra   varnyte Parašykite mums  
Buhalteris






Daug yra tokių, kurie ką nors daro, bet nežino kam.

Mencijus

 Į pradžią Į pradžią

 Konsultacijos Konsultacijos

 Kalendorius Kalendorius

 
 
1. Konsultacijos
2. Teisės aktų pakeitimai
3. Buhalterio žodynėlis
4. Apskaitos ir mokesčių naudinga informacija
5. Teisė buhalteriui
6. Mokesčių apskaičiavimas ir apskaita
7. Vadybos ir kaštų apskaita
8. Buhalteris ir kompiuteris
9. Naudingi kontaktai
11. Laisvalaikis
12. Buhalterių birža
13. Valiutų santykiai
14. Kalendorius
15. Skaitykla
 
 

  

   Šiame skyriuje jūs rasite įdomybių, skirtų laisvalaikiui. Tai įvairūs anekdotai, pritrenkiančios istorijos, įdomybės, susijusios su skaičiais, apskaita, mokesčiais, skaičiavimo technika, buhalterio profesija. Šiame skyriuje taip pat rasite daug naudingų valgių receptų. Pagaminę puikų patiekalą, po sunkios darbo dienos nudžiuginsite savo šeimą.

Kaip apskaita tapo mokslu
2016 05 19

Vaidotas Narušis


Buhalterio profesijos istorinės ištakos


Nuo Luko Pačiolio laikų apskaita buvo laikoma matematikos, tiksliau, vienos jos atšakos – vadinamojo komercinio kalkuliavimo – dalimi. Į apskaitą buvo žiūrima praktiškai: ji ir prekybinė matematika buvo susijusios su ūkine veikla ir abi buvo naudingos įmonės savininkui. Buhalterija laikyta tik sąskaityba, įrašų darymo technika, besiremiančia sąskaitų struktūra ir atitinkamu registrų mechanizmu. Didaktiniais sumetimais buvo laikoma, kad sąskaitos reiškia asmenis. Kiek vėliau imtos naudoti daiktų, turto, vėliausiai kapitalo sąskaitos. Iki XIX a. apskaitos veikalų autoriams rūpėjo nustatyti bendras taisykles, tačiau sąskaitų įasmeninimo ir per didelio sureikšminimo jiems nepavykdavo išvengti. Apie apskaitą buvo kalbama tik kaip apie sąskaitų ir knygų tvarkymo meną.


Apskaitininkų nenoras ir nesugebėjimas žvelgti į apskaitą plačiau, ne vien praktiniu požiūriu, viduramžiais ir vėliau darė buhalteriją negyvų taisyklių rinkiniu. O ūkinių operacijų forma ir apimtys nuolat keitėsi, augo, įmonės tapo tokios didelės, kad iš senovės paveldėtų sąskaitybos priemonių nebepakako. Maždaug XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmoje pusėje, labai išaugus gamybai ir tarptautinei prekybai, imta gana kritiškai žiūrėti į nusistovėjusias apskaitos tradicijas.


Kas padėjo apskaitai tapti mokslu


Šiuo laikotarpiu apie apskaitą rašę autoriai neapsiribojo formos (apskaitos vedimo būdo) aprašymais, mėgino teoriškai pagrįsti apskaitininkų atliekamus veiksmus. Kadangi tiriama privati įmonė, stengiamasi remtis tuo, kas svarbiausia privataus ūkio veikloje. E. Degranžas – pirmasis rimtas apskaitos srities mokslininkas – pasiūlė privatų verslą nagrinėti iš savininko pozicijų, ir šia logiška nuostata ėmė vadovautis dauguma XIX a. pradžios veikalų apie apskaitą autorių. Jie stengėsi nustatyti bendras korespondencijų taisykles. Vienas iš sėkmingesnių bandymų tai padaryti buvo E. Degranžo 1795 m. suformuluota taisyklė: „gaunantis asmuo arba gauto objekto sąskaita turi būti debetuojama; teikiantis asmuo arba pateikto objekto sąskaita turi būti kredituojama".
XIX a. antroje pusėje apskaitos mokslas toliau tobulėjo, buvo iškelta naujų idėjų. Šiuo laikotarpiu suformuluotos bendros apskaitos taisyklės pavyzdys – prancūzo Leono Sėjaus 1885 m. užrašytas teiginys: „visa, kas įeina, debetuojama, ir visa, kas išeina, kredituojama". Įmonė buvo laikoma tarsi centru, valdančiu operacijas, atliekamas savininko, trečiųjų asmenų bei samdomų darbuotojų (agentų). Kadangi negali būti teisių be atitinkamų įsipareigojimų, vieno asmens sąskaita negali būti kredituojama nedebetuojant kito asmens sąskaitos. Iš to buvo išvesta taisyklė: kas gauna, turi sumokėti, o tam, kas tiekia, turi būti sumokėta.

Naujas idėjas skatino to meto ekonominės sąlygos: stambios pramonės atsiradimas, transporto plėtra, tarptautinės prekybos apimčių didėjimas. Svarbus veiksnys buvo vertybinių popierių rinkos atsiradimas, dėl kurio staigiai išaugo rinkos dalyvių ir išorinių buhalterinės informacijos vartotojų – akcinių bendrovių savininkų – skaičius. Maždaug tuo pat metu daugelyje Europos šalių buvo priimti buhalterinę apskaitą reglamentuojantys įstatymai, įpareigojantys verslininkus skelbti finansines ataskaitas (balansą, pelno (nuostolio) ataskaitą), kad sumažėtų akcininkų, investuotojų ir kitų rinkos dalyvių rizika.


Nauja – tai užmiršta sena


Balansas – vienas svarbiausių apskaitos elementų. Nors dar L. Pačiolis skyrė balansui nemažai dėmesio, dauguma apskaitos istorikų mano, kad ši ataskaita kaip atskaitomybės dalis buvo pripažinta ne anksčiau kaip XIX a. L. Pačiolio knygose balansas greičiausiai traktuotas kaip bandomasis, juo remiantis buvo įsitikinama, ar  į sąskaitas perkelti duomenys yra teisingi. Net jei L. Pačiolis ir būtų turėjęs galvoje balanso, kaip atskaitomybės dokumento, funkciją, ši idėja jo laikais nebūtų įgyvendinta, nes nebuvo tam tinkamų ekonominių sąlygų.

Panašiai atsitiko ir su įmonės veiklos rezultato apskaičiavimo metodais, aprašytais L. Pačiolio „Traktate apie sąskaitas ir įrašus". Šiuos metodus XIX a. Europos buhalteriai atrado iš naujo, neatsižvelgdami į senovės italų apskaitininkų patirtį. Tada įmonėse imta sudarinėti balansą ir uždarinėti pajamų bei sąnaudų sąskaitas tam, kad būtų apskaičiuotas pelnas. Iki XIX a. panaši praktika buvo taikoma nesistemingai. Tada buvo laikoma, kad turtą sudaro debitorių sąskaitų likučiai, o skolų ir savininkų nuosavybę – kreditorių sąskaitų likučiai. Pagal to meto tradiciją nuostolis klaidingai būdavo įrašomas turto pusėje ir laikomas savininko skola įmonei. Pajamų ir nuostolių sąskaitos likutis nereikšdavo finansinio rezultato, jį skaičiuojant buvo siekiama tik kontroliuoti, ar įrašai teisingi. Be to, veiklos rezultato skaičiavimas nebuvo pagrįstas teoriškai, nebuvo atrasti visi būtini metodai. Pavyzdžiui, amortizacijos ir nusidėvėjimo skaičiavimo metodai XIV–XV a. buvo taikomi Florencijos kompanijose, tačiau išlikusios šių kompanijų apskaitos knygos buvo išanalizuotos tik XX a., o L. Pačiolio „Traktate apie nusidėvėjimo skaičiavimą" apie tai neužsimenama, todėl galima daryti išvadą, jog ir nusidėvėjimo skaičiavimo būdai buvo pakartotinai atrasti XIX a. buhalterių. Tik XIX a. antroje pusėje, kai buhalteriai vėl išmoko skaičiuoti pelną, Europos įmonių buhalterinės apskaitos lygis pasiekė XIV a. Florencijos kompanijų lygį.


XIX a. Vidurio Europa daugiau buvo linkusi į romantizmnegu į švietimą. Tačiau baigiantis amžiui, šalia idealizmo pradedant įsigalėti pozityvizmo idėjoms, padidėjo ir ekonomikos tyrinėjimų reikšmė. Vokietijoje buvo dirbama ekonominio istorizmo srityje, britų mokslininkai išleido veikalų apie maržinalizmą ir pinigus. Italijoje buvo leidžiamos  menedžmento bei valstybinių įstaigų apskaitos teorinės studijos.

Apskaitos mokslas atsirado Italijoje

Italija pripažįstama dvejybinio įrašo metodo tėvyne ir XIX a. išlaikė lyderės pozicijas apskaitos mokslo plėtros srityje. Tai lėmė staigus ekonomikos ir kultūros šuolis XIX a. pabaigoje, kai buvo suvienyta Italija. Paskutiniame amžiaus dešimtmetyje pradėtas modernizuoti žemės ūkis, įkurti pirmieji kooperatyvai ir ūkio reguliavimo valstybinės institucijos. Rezultatai – padidėjęs gamybos našumas ir apimtys. Socialiniai ir ekonominiai įvykiai lėmė naujų kultūros bei mokslo idėjų atsiradimą ir apskaitos srityje.
Garsiausias italų buhalteris po L. Pačiolio – Lombardijos mokyklos įkūrėjas Frančeskas Vila (1801–1884). Jis pradėjo taikyti ekonomikos ir vadybos mokslų metodus sąskaitoms bei knygoms tvarkyti. 1840 m. F. Vila pirmasis susistemino žinias apie apskaitą, iš naujo apibrėžė pagrindines buhalterijos sąvokas. Jo nuomone, tik tada, kai bus ištirtos buhalterijos kategorijos ir principai, buhalterija gali pakilti iki mokslo lygio. Apskaitos tikslu jis laikė ūkio organizavimo ir turto kontrolę. Kontroliuojant išsaugomos ir efektyviai naudojamos vertybės, minimaliomis sąnaudomis siekiama maksimalaus rezultato. F. Vila prie apskaitos tikslų priskyrė ir spėjamų įplaukų bei išlaidų pavaizdavimą, remiantis anksčiau gautomis įplaukomis bei padarytomis išlaidomis. Tai sudarė galimybę panaudoti tikimybių teoriją finansiniams rezultatams prognozuoti. Kadangi F. Vila į buhalteriją žiūrėjo kaip į kompleksinį ekonominį, teisinį ir administracinį dalyką, kai kurie istorikai jį vadina mokslo apie įmonės valdymą pradininku.
 
Juridinė apskaitos mokslo kryptis

Vienas žinomiausių šio amžiaus apskaitos mokslo novatorių, kurio dėka Italijos apskaitininkai pasiekė visuomenės pripažinimą, buvo žymiausias Toskanos mokyklos atstovas Džiuzepė Čerbonis (1827–1917). Ši juridinės krypties apskaitos mokslo kryptis apskaitos objektu laikė ne ekonominius objektus, o žmonių atsakomybę, todėl didžiulę reikšmę teikė jų tarpusavio santykiams ir vertybių judėjimui įmonės viduje.

Dž. Čerbonis, remdamasis mokyklos įkūrėjo Frančesko Marčio idėjomis, suformulavo sąskaitų įasmeninimo teoriją, formaliai pavadintą logismografija. Svarbiausias jo veikalas išėjo 1873 m. Iš Elbės salos kilęs Dž. Čerbonis laikomas tiesioginiu F. Marčio idėjų sekėju, nes jų idėjos labai giminingos. Laikoma, kad Dž. Čerbonio darbai iškėlė apskaitą į mokslo lygį. Apie 1880 m. Dž. Čerbonis buvo žymiausias to meto apskaitos ir valdymo ekspertas, bendrų apskaitos principų atradėjas. Jis – pagrindinis pranešėjas daugelyje to meto apskaitininkų kongresų Italijoje ir užsienyje. Kurį laiką jis dirbo Italijos vyriausiuoju iždininku – valstybės sąskaitų direktoriumi.

Dž. Čerbonis pradėjo nuo metodo praktinių tyrinėjimų, vėliau nagrinėjo verslą ir pirmasis išaiškino, kas yra administracinis vienetas ekonomikoje. Pagal personaline atsakomybe grindžiamą Dž. Čerbonio teoriją apskaita turi domėtis ne tik faktų užrašymu, o ekonominiu vienetu, kurį jis vadino „azienda". „Azienda" – teisinių santykių, susiejančių savininką su jo nuosavybe, visuma. Pagal jo teoriją nuosavybė – valdoma substancija, sudaryta iš ūkinio vieneto teisių ir įsipareigojimų. „Aziendos" dalyviai yra savininkas, agentai ir korespondentai. Savininkas valdo „aziendą" tiesiogiai arba netiesiogiai per paskirtą atstovą – administratorių. Agentai yra samdomi darbuotojai, kuriems savininkas patiki savo turimą turtą, o korespondentai yra tretieji asmenys – įmonės ir asmenys, su kuriais įmonė susijusi verslo santykiais. Veikiant „aziendai" susidaro daug teisinių santykių tarp savininko, viena vertus, ir agentų bei korespondentų. Pagal Dž. Čerbonį visi verslo dalyvių tarpusavio įsipareigojimai ir teisės turi būti pavaizduoti sąskaitose. Apskaitos sąskaitos visada atstovauja asmenims, o jų debetai ir kreditai atspindi atitinkamas teises bei įsipareigojimus. Debitoriai turi įsipareigojimus įmonei, o kreditoriai turi teises įmonėje („aziendoje"). Savininkas visada yra šalis, kuri gauna, arba šalis, kuri tiekia. Tokiu būdu dvejybinis įrašas tampa dvigubas („ketverybinis").

Dž. Čerbonis suprato, kad tuo metu praktiškai taikoma dvejybinio įrašo sistema buvo toli gražu netobula ir visiškai netenkino valdymo poreikių, ypač valstybinėse įmonėse, todėl jis pasiūlė pakeisti senąjį metodą nauju, neturinčiu jo aptiktų trūkumų. Dž. Čerbonio išrastas dvejybinio įrašo metodas buvo originalus, tačiau labai dirbtinis, dėl šios priežasties jis greitai išnyko iš praktiškai taikomų metodų. Logismografija gyvavo neilgai (jos matematinis modelis buvo per sudėtingas), tačiau didžiulis šios teorijos nuopelnas buvo dideli debatai ir aistringos idėjinės kovos tarp logismografijos šalininkų ir kitų dvejybinio įrašo metodų atstovų. Šis netiesioginis Dž. Čerbonio indėlis į apskaitos mokslą daug prisidėjo prie srities pažangos. Dž. Čerbonis vertinamas už valdymo ir verslo objektų įtraukimą į apskaitos mokslą. Reikšminga ne pati Dž. Čerbonio teorija, o jo sukurtas srities pažangos pagrindas.
 
Ekonominė apskaitos mokslo kryptis

Baigiantis XIX a., remdamasis Dž. Čerbonio darbais ir pagrįstai kritikuodamas juos, Venecijos mokyklos atstovas Fabijas Besta (1845–1923) daug prisidėjo, kad apskaitos teorija taptų šiuolaikiniu mokslu.
Fabijas Besta – apskaitos istorikas, vienas iš šiuolaikinės įmonių apskaitos ir ekonomijos mokslo kūrėjų. Jis pradėjo profesinę veiklą kaip pradinės mokyklos mokytojas, vėliau dėstė Venecijos aukštosios prekybos mokykloje. Didžiausias F. Bestos veikalas – trijų tomų „La Ragioneria".

F. Bestos nuomone, apskaitos technika Italijoje tobulėjo gana lėtai, nes kapitalistinių įmonių ekonominiai poreikiai irgi didėjo gana lėtai. F. Besta sukūrė svarbių ekonomikos kategorijų apibrėžimus, pavyzdžiui, įmonė, jo nuomone, yra santykių rinkinys, dėl kurio kapitalas tampa gamybos įrankiu; menedžmentas yra sprendimų, padedančių išlaikyti verslo kontrolę, priėmimas.

F. Besta, apskaitos moksle adaptuodamas pozityvizmo teorijas, prisidėjo prie dvejybinio įrašo teorijos plėtros. Apie 1890 m. jis suformulavo verte pagrįstų sąskaitų teoriją. Pagal F. Bestą pagrindinis buhalterijos tikslas yra turto („azienda") ekonominė kontrolė, nes visi ekonominiai interesai orientuoti į vertybes. Apskaita, kaip ekonominės-ūkinės kontrolės priemonė, turi ištirti vertybių judėjimą. Apskaitos objektas yra netgi ne pačios vertybės, o jų vertė. Taigi įvykiai, dėl kurių vertė nekinta, buhalterinėse sąskaitose neturėtų būti registruojami. Tad vertybių judėjimas įmonės viduje neturi būti atspindėtas balanse ir Didžiojoje knygoje. Pagal F. Bestos metodą pagrindinės sąskaitos turi būti taikomos kiekvienai didesnei operacijai užregistruoti taip, kad sąskaitos vertė galėtų būti išmatuota bet kuriuo laiko momentu. „Grynosios" sąskaitos naudojamos visiems pasikeitimams kapitalo sąskaitose registruoti.

F. Besta – ir garsios fondo teorijos autorius. Fondas – bendra į įmonę įnešta vertė, fondą sudarančius elementus atspindi atitinkamos sąskaitos. Dar vienas didelis F. Bestos nuopelnas – apskaitos tyrinėjimas atsietai nuo jos tvarkymo formos. F. Bestos ir jo mokinių darbai, kuriuose jie suformulavo reikalavimus balansui ir pelno (nuostolio) ataskaitai, sudarė dabartinės Italijos apskaitos reglamentavimo teorinę bazę.
 
Prancūzų mokslininkų indėlis

Prancūzų mokslininkai Eženas Pjeras Leotė ir Adolfas Gilbo (1819–1895) yra grynos ekonominės apskaitos mokslo krypties pradininkai. Jų bendras žinomiausias darbas „Bendrieji sąskaitybos pradmenys" 1889 m. Pasaulinėje Paryžiaus parodoje buvo apdovanotas aukso medaliu.

Sekdami L. Pačioliu jie žiūrėjo į apskaitą kaip į matematikos atšaką, tačiau turėjo galvoje ir formaliąją (sąskaitų tvarkymo), ir ekonominę (ekonominių verčių skaičiavimo) dalis. Formalieji apskaitos tikslai, jų nuomone, turi būti priklausyti nuo ekonominių.
E. P. Leotė ir A. Gilbo pirmieji paskelbė teorijos nepriklausomumo nuo siaurų praktinių užduočių idėją: apskaitos mokslas turėtų gilintis į ekonominę procesų esmę, neatsižvelgdamas į konkrečius dokumentų rekvizitus. Svarbi šių autorių įvesta sąvoka buvo tvarkos ir metodinės sąskaitos. Šiai grupei jie prie priskyrė visas rezultatų, operacijų ir kontrarines sąskaitas. Laikotarpio pabaigoje neuždaromų sąskaitų likučiai surašomi į balansą, kuris buvo apibrėžtas kaip „neužsidariusių sąskaitų sintezė".
E. P. Leotė ir A. Gilbo išgarsėjo ir tuo, kad iškėlė likučių permanentiškumo problemą. Jie aprašė absoliutų (teorinį) ir praktinį (santykinį) permanentiškumą – sąskaitų likučių nuolatinį suderinimą su realiais likučiais.
 
Matematinės formulės buhalterijoje
 
Šveicarų mokslininko Johano Fridricho Šero (1846–1924) balansinėje teorijoje apskaitos pagrindas – ne sąskaitos, o balansas. Į apskaitos mokslą jis įtraukė analizę. J.  F. Šeras pasižymėjo bandymais išspręsti buhalterinės apskaitos problemas neprocedūriniu būdu, darydamas prielaidą, kad už apskaitos procedūrų slypi matematinės lygtys.
J. F. Šero ir jo bendraminčių plėtota apskaitos teorijos kryptis neturėjo daug sekėjų tarp vėlesnių kartų mokslininkų. Iki šiol neatrastas būdas pavaizduoti ryšius tarp pradinių apskaitos duomenų ir jos rezultatų kompaktiškomis matematinėmis lygtimis ar formulėmis. Kaip parodė J. F. Šero patirtis, ši užduotis negali būti išspręsta taikant tradicinės algebros priemones, nes buhalterinė apskaita operuoja ne atskirais skaičiais, o tarpusavyje susijusiomis duomenų struktūromis, kurios vaizduojamos skaičių lentelėmis.
Aptartos problemos yra matricinės algebros objektas. Laikoma, kad ją 1850 m. sukūrė anglų matematikas Dž. Silvestras, tačiau jo idėjos fizikoje ir ekonomikoje buvo panaudotos tik XX a.
J. F. Šero dėka nuo apskaitos atsiskyrė įmonių finansinės–ūkinės veiklos analizės mokslas.
 
Gamybos apskaitos sužydėjimas

Mintis, kad būtina kalkuliuoti žaliavų ir gatavos produkcijos vieneto savikainą, priklauso garsiam astronomui ir matematikui Čarlzui Bebidžui. Šis mokslininkas ne tik sukūrė pirmą algoritminio skaičiavimo mašiną, bet ir 1832 m. parašė knygą apie gamybos įmonės ekonomiką. Joje jis siūlė skaičiuoti išlaidas kiekvienam gamybiniam procesui, nustatinėti ilgalaikio turto nusidėvėjimo sumas, susijusias su sugedusios įrangos remontu. Pagal Č. Bebidžą gamybos procesų savikainos analizė leidžia racionaliai panaudoti fabrike taikomą technologiją. Tai esą gerokai svarbiau, nei, remiantis savikaina, nustatinėti prekių pardavimo kainas.

XIX a. teko išspręsti kelis svarbius uždavinius: įdiegti vis didėjančiose įmonėse naujus poreikius tenkinančią apskaitos sistemą ir suformuluoti mokslinius principus, kurie išvedė buhalteriją iš empirinės srities ir nukreipė ją į pažangos kelią. Abu šie uždaviniai buvo iš esmės išspręsti. XIX a. apskaita tapo tikru mokslu Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje.

Kitos publikacijos
Tinkamai praneškite apie svarbius gyvenimo įvykius
POZITYVIOS MINTYS – GERAI SAVIJAUTAI
Adolfas Hitleris – turtingiausias planetos žmogus?
Kaip nukenksminti savo nedraugus
Vieneto mistika
TRYS ŠEŠETUKAI – ŠĖTONO ĮRANKIS
Atsipalaidavimo pratimai
Kaip skaičiai padeda atskleisti finansines aferas
Kodėl nesiseka juodąjį penktadienį, arba skaičiaus 13 magija
Pažink save pagal Pitagoro metodiką
Valentino diena: skaičiai padės įsimylėjusiems
Žmogaus ir valstybės skaičius – 5
Procentai: šimtoji dalis, nuošimtis, palūkanos
Kaip darbe išlikti energingam ir žvaliam (7)
Kaip darbe išlikti energingam ir žvaliam (6)
Buhalteriai visais laikais siekė susikalbėti (1)
Kaip darbe išlikti energingam ir žvaliam (5)
Kaip darbe išlikti energingam ir žvaliam (4)
Kaip darbe išlikti energingam ir žvaliam (3)
 
 
 
Tinklalapio struktūra | Svetainės taisyklės
Šiandien peržiūrėta: 9776