varnyte Struktūra   varnyte Parašykite mums  
Buhalteris






Daug yra tokių, kurie ką nors daro, bet nežino kam.

Mencijus

 Į pradžią Į pradžią

 Konsultacijos Konsultacijos

 Kalendorius Kalendorius

 
 
1. Konsultacijos
2. Teisės aktų pakeitimai
3. Buhalterio žodynėlis
4. Apskaitos ir mokesčių naudinga informacija
5. Teisė buhalteriui
6. Mokesčių apskaičiavimas ir apskaita
7. Vadybos ir kaštų apskaita
8. Buhalteris ir kompiuteris
9. Naudingi kontaktai
11. Laisvalaikis
12. Buhalterių birža
13. Valiutų santykiai
14. Kalendorius
15. Skaitykla
 
 

  

   Šiame skyriuje jūs rasite įdomybių, skirtų laisvalaikiui. Tai įvairūs anekdotai, pritrenkiančios istorijos, įdomybės, susijusios su skaičiais, apskaita, mokesčiais, skaičiavimo technika, buhalterio profesija. Šiame skyriuje taip pat rasite daug naudingų valgių receptų. Pagaminę puikų patiekalą, po sunkios darbo dienos nudžiuginsite savo šeimą.

Adolfas Hitleris – turtingiausias planetos žmogus?
2016 05 19
Kai 1933 metais vokiečių nacionalsocialistų lyderis Adolfas Hitleris atėjo į valdžią, jo rinkėjai buvo įsitikinę, kad pasirinko teisingai. Jiems atrodė, kad buvęs kareivis, neturėjęs nė skatiko kišenėje, gali atkurti Vokietijos vienybę. Bet jau tada Hitlerio finansiniai reikalai klostėsi puikiai, o vėliau jo turtas dar gerokai padidėjo.
 

„Jaunystėje badas buvo mano nuolatinis palydovas, o mokymosi Vienoje metais man teko patirti skurdą ir gyvenimą be stogo virš galvos", – prisiminimuose rašė Adolfas Hitleris. Vokiečiai dėl to net neabejojo, mat būsimojo fiurerio tėvas mirė, kai jam buvo trylika metų, o motina mirė po penkerių metų.

 

Iš apkasų – į politiką

 

Žūti iš bado Adolfui ir jo seseriai neleido austrų vyriausybė, skyrusi jiems našlaičių pensiją. Be to, padėjo ir giminaičiai. Štai austrų istorikė Ana Sigmund teigia, jog teta kas mėnesį išsiųsdavo Adolfui į Vieną 1584 kronas (maždaug 1800 šiuolaikinių eurų). Į Vieną, Austrijos sostinę, jis atvyko, ketindamas stoti į Meno akademiją, bet du kartus jam nepavyko, o grįžti namo Adolfas nepanoro.

 

Beje, Hitleris nebuvo dykaduonis: jis piešdavo miniatiūras, reklaminius plakatus, garsių drobių kopijas. Savamokslio dailininko „šedevrai" buvo perkami taip gerai, kad jis atsisakė savo našlaičio pensijos ir perleido ją seseriai. O vėliau Adolfas gavo didžiąją mirusios tetos palikimo dalį.

 

1914 metais prasidėjusį Pirmąjį pasaulinį karą Adolfas sutiko entuziastingai – jis įsirašė į 16-ąjį Bavarijos pulką ir didvyriškai kariavo fronte. To patvirtinimas – sužeidimai ir abiejų laipsnių Geležiniai kryžiai. Hitleris patyrė šoką, kai karo ligoninėje sužinojo apie Vokietijos kapituliaciją. Beveik išsyk jis pareiškė, kad pralaimėjimas – išdavikų darbas, tai jie smeigė peilį į nugarą vokiečių kariuomenei.

 

Galvodamas apie kerštą, 1919 metų rugsėjį Hitleris įstojo į Vokiečių darbo partiją (vėliau ši partija pakeitė pavadinimą – nacionalsocialistai). Šis žingsnis jam suteikė ne tik fiurerio titulą, bet ir atnešė didžiulį turtą. Tiesa, jam įstojus, partija dar buvo neturtinga, net jos narių susirinkimai vykdavo aludėje, kurios šeimininkas juos įsileisdavo dėl uždarbio, mat Hitlerio kalbos pritraukdavo daugybę lankytojų. Netrukus Adolfas paprašė užmokesčio – 200–250 markių, – atsižvelgiant į kalbos trukmę. Partija jam dosniai mokėdavo už straipsnius spaudoje, jis gaudavo ir atlyginimą. 1921 metais Hitleris jau keliavo po Vokietiją ištaigingu „Selve" markės automobiliu. Kelionių tikslas – partijos idėjų propagavimas ir naujų narių įtraukimas. Kalbėdamas po keletą kartų per dieną, Hitleris gavo labai daug pajamų.

 

Nacionalsocialisto gyvenimą temdė tik vienas dalykas – mokesčių inspekcija. 1921 metais Miuncheno antroji finansų valdyba pareikalavo Hitlerio pateikti pajamų deklaraciją. Bet būsimasis fiureris nenorėjo mokėti mokesčių, o į klausimą „iš kur ištaigingas automobilis" nuoširdžiai atsakydavo: „Tai – darbo priemonė, jis priklauso ne man, o partijai". Mokesčių inspektoriams teko palikti įtariamąjį ramybėje.

 

Sotus gyvenimas

 

1923 metų lapkritį Hitleris ir jo šalininkai surengė Miunchene riaušes, žinomas kaip „Alaus pučas". Už tai nacistų lyderis buvo nuteistas penkeriems metams, bet atsėdėjo tik devynis mėnesius. Būtent kalėjime fiureris parašė įžymųjį veikalą „Mein Kampf". Markso „Kapitalas" neatnešė autoriui nė cento, o iš šios knygos Hitleris ketino užsidirbti. Ir užsidirbo! Tiesa, iš pradžių ji buvo parduodama prastai, bet mokesčių inspektoriai įrašė jos autorių į rašytojų sąrašą. Pati „Mein Kampf" tik po 1933 metų buvo leidžiama didžiuliais tiražais. Juk šią knygą privalėjo turėti kiekvienas nacionalsocialistų partijos narys, o vėliau ji tapo privaloma dovana kiekvienai jaunavedžių porai. Nieko keista, kad iš šios knygos fiureris užsidirbo 8 milijonus reichsmarkių (tai prilygsta 60 milijonų šių dienų dolerių).

 

1925 metais, išėjęs iš kalėjimo, Hitleris už 26 tūkstančius reichsmarkių įsigijo naują „Mersedesą" su specialia įranga. Mokesčių inspekcija vėl paprašė nurodyti lėšų šaltinį automobiliui pirkti. Fiurerio atsakymas buvo lakoniškas: „Paėmiau kreditą banke. Mašina – mano darbo įrankis, o likęs mano turtas – rašomasis stalas ir dvi knygų lentynos". Bet mokesčių inspekcija juo nepatikėjo ir kreipėsi į teismą.

 

Beje, Adolfas tvarkingai mokėdavo bažnyčios mokestį ir mokestį už aviganio Blondi išlaikymą, o štai pajamų mokestį ignoravo ir teisėsi ilgus aštuonerius metus. 1933 metais jo skola valstybei siekė 400 tūkstančių reichsmarkių (šiuolaikinių 10,5 mln. JAV dolerių). Tik 1934 metais naujasis Finansų žinybos vadovas pakeitė Hitlerio statusą – iš „rašytojo" į „reichskanclerį", o pats fiureris tapo vieninteliu Trečiojo reicho piliečiu, atleistu nuo mokesčių.

 

Beje, bažnčios pele Adolfas apsimesdavo tik prieš mokesčių inspektorius. 1920 metais jį dažnai matydavo su smokingu ir cilindru aristokratų salonuose, kur jis megzdavo naudingas pažintis. Vėliau, atėjęs į valdžią, Hitleris vaizdavosi esąs asketas ir uždraudė publikuoti to laikotarpio fotografijas. Nors archyvuose atsirado dokumentų apie 1929 metais jo nuomotą milžinišką 320 kv. metrų butą prestižiniame Miuncheno rajone. Metinė tokių apartamentų kaina siekė 4200 markių, kai tuo metu vokiečių profesorius gaudavo 4800 markių.

 

Hitlerio veikla buvo susijusi su kelionėmis po visą šalį. Bet apriboti savo komforto fiureris nenorėjo. Dokumentai liudija, kad nuo 1930 iki 1933 metų, gyvendamas viešbučiuose, Hitleris rinkdavosi tik liukso klasės apartamentus, tarp jų ir ištaigingą viešbutį „Rheinhotel Dreesen" Bonos priemiestyje. Be to, išliko daugybė sąskaitų už Hitlerio nuomotus ištaigingus automobilius, garažus ir apartamentus. Nevengė Hitleris ir gražiai puoštis. 1932 metais jis užsisakė keletą kostiumų ir dvi baltas liemenes. Vienos tokios liemenės kaina prilygo dabartiniams 3 tūkstančiams eurų. Taigi „žmogaus iš liaudies" įvaizdis, priskirtas fiureriui, švelniai tariant, neatitiko tikrovės.

 

Naujos galimybės

 

Visai kitos galimybės Hitleriui atsivėrė užgrobus valdžią Vokietijoje. Jo asmeninis turtas ėmė augti kaip ant mielių. Be 44 tūkstančių markių atlyginimo, 200 kartų viršijusio darbininko atlyginimą, fiureris turėjo ir daugybę kitų pajamų. Pavyzdžiui, honoraras už autobiografiją – daugiau nei milijonas reichsmarkių, be to, autoriniaia honorarai nuo kiekvienos parduotos nuotraukos su jo atvaizdu ar nuo kiekvieno parduoto pašto ženklo.

 

Iš tikrųjų turtingu žmogumi reichskanclerį pavertė „savanoriškos" piliečių ir kompanijų aukos. Dar būdamas opozicijos politiku, Hitleris buvo pradėjęs kaupti lėšas „partijos poreikiams". Vėliau, kai jo partija tapo vienintele Vokietijoje, fiurerio įsakymu įsteigtas specialus fondas „Vokiečių aukos Adolfui Hitleriui". Naudotis fondo lėšomis galėjo tik jis pats ir jo asmeninis sekretorius Martinas Bormanas.

 

Nepaisant žvalgybos pastangų, tikslios šio fondo kapitalo sumos nustatyti nepavyko. Bet, remiantis kukliausiais skaičiavimais, ji siekė ne mažiau kaip 700 milijonų reichsmarkių (3 milijardus dolerių), ir tai 1944 metais pavertė Hitlerį turtingiausiu planetos žmogumi!

 

Hitleriui buvo dovanojami ne tik pinigai, bet ir meno kūriniai – baigiantis karui, jo kolekcijoje buvo apie 8000 drobių.

 

Gaila, bet po jo mirties didžioji dalis turto dingo. Rasti pavyko tik 330 milijonų dolerių, saugotų Šveicarijos banke. Nepasisekė ir Hitlerio seseriai Paulai. 1938 metų testamente fiureris rašė: „Viskas, ką aš turiu, priklauso nacionalsocialistų partijai... Prašau suteikti kuklų paprastą gyvenimą mano seseriai, kitiems giminaičiams ir ištikimiems bendražygiams". Tačiau tik 1960 metais Miuncheno teismas priteisė Paulai du trečdalius žemės po buvusia „Erelių lizdo" pilimi Bavarijos Alpėse ir vieną trečdalį – kitiems Hitlerio giminaičiams. Kai mirė Paula, kitų paveldėtojų neatsirado. Pinigai, rasti Šveicarijos banke, jau XXI amžiuje teismo buvo priskirti Vokietijos naudai. Kur likusieji Hitlerio milijardai, sužinoti taip ir nepavyko.

 

Parengė Kostas Jankus


Kitos publikacijos
Tinkamai praneškite apie svarbius gyvenimo įvykius
POZITYVIOS MINTYS – GERAI SAVIJAUTAI
Kaip apskaita tapo mokslu
Kaip nukenksminti savo nedraugus
Vieneto mistika
TRYS ŠEŠETUKAI – ŠĖTONO ĮRANKIS
Atsipalaidavimo pratimai
Kaip skaičiai padeda atskleisti finansines aferas
Kodėl nesiseka juodąjį penktadienį, arba skaičiaus 13 magija
Pažink save pagal Pitagoro metodiką
Valentino diena: skaičiai padės įsimylėjusiems
Žmogaus ir valstybės skaičius – 5
Procentai: šimtoji dalis, nuošimtis, palūkanos
Kaip darbe išlikti energingam ir žvaliam (7)
Kaip darbe išlikti energingam ir žvaliam (6)
Buhalteriai visais laikais siekė susikalbėti (1)
Kaip darbe išlikti energingam ir žvaliam (5)
Kaip darbe išlikti energingam ir žvaliam (4)
Kaip darbe išlikti energingam ir žvaliam (3)
 
 
 
Tinklalapio struktūra | Svetainės taisyklės
Šiandien peržiūrėta: 9790