varnyte Struktūra   varnyte Parašykite mums  
Buhalteris






Daug yra tokių, kurie ką nors daro, bet nežino kam.

Mencijus

 Į pradžią Į pradžią

 Konsultacijos Konsultacijos

 Kalendorius Kalendorius

 
 
1. Konsultacijos
2. Teisės aktų pakeitimai
3. Buhalterio žodynėlis
4. Apskaitos ir mokesčių naudinga informacija
5. Teisė buhalteriui
6. Mokesčių apskaičiavimas ir apskaita
7. Vadybos ir kaštų apskaita
8. Buhalteris ir kompiuteris
9. Naudingi kontaktai
11. Laisvalaikis
12. Buhalterių birža
13. Valiutų santykiai
14. Kalendorius
15. Skaitykla
 
 

Terminuotos darbo sutartys, jų reglamentavimo naujovės
2013 01 02

Henrikas DAVIDAVIČIUS

LR teisėjų asociacijos narys

 
Valstybė, gindama darbuotojo, kaip darbo santykių ekonomiškai silpnesnės pusės, interesus, Darbo kodekse (DK) nustato tam tikrus draudimus sudaryti terminuotas darbo sutartis, nors teisė sudaryti tokias sutartis paliekama.
 
 
Kartu šis kodeksas nustato atitinkamus apribojimus pratęsti ir iš naujo sudaryti jau sudarytas terminuotas darbo sutartis. Tokios nuostatos atitinka Europos Sąjungos Tarybos direktyvas. 1999 m. birželio 28 d. buvo priimta Direktyva Nr. 1999/70/EB, kuria siekiama įgyvendinti Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) 1999 m. kovo 18 d. paskelbtą Bendrą susitarimą dėl darbo pagal terminuotas sutartis. Šis susitarimas (4 p.) nustato, kad pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams negali būti taikomos mažiau palankios sąlygos negu panašiems nuolatiniams darbuotojams vien dėl to, kad jie sudarė terminuotas darbo sutartis ar palaiko terminuotus darbo santykius, nebent ši nevienoda traktuotė yra objektyviai pagrįsta. Susitarimas (5 p.) neleidžia piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis. Tuo tikslu nacionalinė teisė turi nustatyti vieną ar kelias nurodytų priemonių: objektyvias priežastis, pateisinančias tokių sutarčių ar santykių atnaujinimą; maksimalią bendrą paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų darbo santykių trukmę ir tokių sutarčių ar santykių atnaujinimo skaičių.
 
 
Terminuotų sutarčių rūšys

Darbo kodekso 108 straipsnis nustato, kad darbo sutartys pagal savo galiojimo trukmę gali būti neterminuotos, kai jos sudaromos neapibrėžtam laikui, ir terminuotos, kurios savo ruožtu dar skirstamos į trumpalaikes, sezonines ir kitas terminuoto pobūdžio darbo sutartis.
Įmonėse, įstaigose, organizacijose (toliau – įmonė) dėl įvairių gamybos ir darbo organizavimo priežasčių gali būti ir laikinų darbų, dėl kurių atlikimo sudaroma trumpalaikė darbo sutartis, įtvirtinta DK 113 straipsnyje.
 
Darbo kodeksas (112 str.) sezoniniais vadina darbus, kurie dėl gamtinių ir klimato sąlygų dirbami ne visus metus, o tam tikrais periodais – sezonais, ne ilgesniais kaip aštuoni mėnesiai (vienas po kito einančių dvylikos mėnesių laikotarpiu), ir kurie yra įtraukti į sezoninių darbų sąrašą. Sezoninį darbą reglamentuoja Vyriausybės 1994 m. kovo 7 d. nutarimas Nr. 154 (Žin., 1994, Nr. 19-313 ir kt.), kuriuo patvirtinta sezoninės darbo sutarties sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo, darbo ir poilsio laiko bei darbo apmokėjimo tvarka bei 30 pavadinimų sezoninių darbų sąrašas.
 
Pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams negali būti taikomos mažiau palankios darbo sąlygos, kvalifikacijos kėlimo ir skatinimo galimybės negu darbuotojams, dirbantiems pagal neterminuotas darbo sutartis. Darbdavys privalo informuoti darbuotojus, dirbančius pagal terminuotą darbo sutartį, apie esančias laisvas darbo vietas ir užtikrinti, kad jie turėtų tokias pat galimybes įsidarbinti nuolatiniam darbui kaip ir kiti asmenys (DK 109 str. 4 ir 5 d.).
 
 
Terminuotų sutarčių laikotarpis

Terminuotiems darbams atlikti darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet visais atvejais ne ilgiau kaip penkeriems metams (DK 109 str. 1 d.). DK 110 str. pirma dalis nustato, kad sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo, pasibaigimo (pvz., Antanaitienė priimama dirbti buhaltere, iki Petraitienė grįš į šias pareigas po vaiko priežiūros atostogų).
 
Su renkamaisiais darbuotojais darbo sutartis sudaroma laikui, kuriam jie išrinkti, o su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus ar įmonės įstatus skiria į darbą renkamieji organai, terminuota darbo sutartis pasirašoma tų renkamųjų organų įgaliojimo (kadencijos) laikui. Į konkursines pareigas konkursų nuostatuose nustatytais atvejais asmuo gali būti priimtas dirbti iki konkurso pagal terminuotą darbo sutartį, bet ne ilgesniam kaip vienerių metų laikui (DK 101 str. 3 d.).
 
Atskiri įstatymai leidžia sudaryti terminuotas darbo sutartis su tam tikrais darbuotojais. Taip, pavyzdžiui, Seimo 2009 m. balandžio 30 d. priimtas Mokslo ir studijų įstatymo 61 straipsnis leidžia mokslo ir studijų institucijoms ne ilgiau kaip dvejiems metams kviesti dėstytojus ir mokslo darbuotojus dirbti pagal terminuotą darbo sutartį (Žin., 2009, Nr. 54-2140).
 
Leistinais atvejais sudarius su darbuotoju terminuotą darbo sutartį, tuo pačiu metu jam šalių susitarimu gali būti nustatytas ir išbandymas, išskyrus dirbančius pagal trumpalaikę darbo sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) ieškovo V. P. grąžinimo į darbą byloje nurodė, kad vien išbandymo nustatymas nereiškia, jog su ieškovu buvo sudaryta terminuota darbo sutartis (LAT 2000 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1048/2000). Darbo sutarties nutraukimas neišlaikius išbandymo arba darbuotoją atleidžiant dėl terminuotos sutarties galiojimo baigties yra visiškai skirtingi sutarties nutraukimo pagrindai, nes pirmuoju atveju taikomos DK 107 straipsnio, antruoju – DK 126 straipsnio nuostatos.
 
 
Darbo sutarties keitimas

DK 126 str. antroje dalyje nurodyta, kad, pasibaigus terminuotos darbo sutarties laikui ir nė vienai iš šalių darbo sutarties nenutraukus, laikoma, jog sutartis tapo neterminuota. Be to, pagal DK 111 str. antrą dalį terminuota darbo sutartis taip pat tampa neterminuota, kai terminuotų darbo santykių buvimo laikotarpiu išnyksta aplinkybė, dėl kurios buvo nustatytas sutarties terminas. Pavyzdžiui, Antanaitis laikinai buvo priimtas į darbą pavaduoti sergantį vadybininką Petraitį. Jeigu Petraitis ligos metu nutrauktų darbo santykius su darboviete, dėl šios priežasties darbo sutartis su Antanaičiu dėl Petraičio laikino pavadavimo taptų neterminuota.
 
Dirbant nuolatinio pobūdžio darbą, darbuotojas jo prašymu gali būti perkeltas į terminuotą darbą, kuriam atlikti ir sudaroma terminuota darbo sutartis. Tokiu atveju pasibaigus šiam terminuotam darbui, atsiranda teisinis pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo dėl pasibaigusio sutarties termino. Taip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs ieškovės O. R. grąžinimo į darbą bylą, konstatavo, kad, kai darbuotojas, dirbantis nuolatinį darbą, savo pareiškimu išreiškia valią pereiti į kitą terminuotą darbą ir pats nori, kad su juo būtų iš naujo sudaryta terminuota darbo sutartis, tai laikytina, jog ankstesnioji darbo sutartis su juo yra nutraukta, net ir nesant įsakymo dėl darbuotojo atleidimo iš tų pareigų. Tokiu atveju pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai, darbuotojas neturi teisės grįžti į pirmiau turėtas pareigas (LAT 1999 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/1999).
 
 
Sutarties pratęsimas ir kartojimas

Iš DK 111 str. trečioje dalyje esančios teisės normos galima daryti išvadą, jog terminuota darbo sutartis šalių susitarimu gali būti pratęsta, bet bendras jos terminas negali būti ilgesnis kaip penkeri metai. Be to, kai pasibaigia terminuota darbo sutartis ir dėl to darbuotojas jau yra atleistas iš darbo, įstatymas nedraudžia leistinais atvejais (jie nurodyti DK 109 str. 2 ir 3 dalyse) su juo vėl sudaryti terminuotos sutarties naujam laikotarpiui.
 
DK 111 str. trečia dalis nustato: kai darbo sutartis, pasibaigus jos galiojimo terminui, nutraukiama, bet nepraėjus vienam mėnesiui nuo jos nutraukimo dienos su atleistu iš darbo darbuotoju vėl sudaroma terminuota darbo sutartis tam pačiam darbui, tai darbuotojo reikalavimu tokia sutartis gali būti pripažinta sudaryta neapibrėžtam laikui, išskyrus DK 109 str. 2 ir 3 dalyse išvardytus atvejus.
 
Tokio pobūdžio ginčus sprendžia darbo ginčus nagrinėjantys organai (iki 2012-12-31 – darbo ginčų komisija darbovietėje, o pradedant nuo 2013 m. sausio mėnesio pradžios – darbo ginčų komisija, veikianti prie VDI teritorinio skyriaus). Lietuvos Respublikos darbo kodekso trečios dalies komentaro autoriai (2004 m. laida, II tomas, 92 p.) mano, kad minėtu atveju DK 111 str. 3 dalies norma leidžia pripažinti neterminuota ne antrąją, o pirmąją terminuotą darbo sutartį ir įskaičiuoti pertrauką tarp tų sutarčių į darbuotojo nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje.
 
 
Galimybė sudaryti terminuotą sutartį nuolatiniam darbui dirbti

Nei Darbo kodeksas, nei kiti teisės aktai nepateikia nuolatinio ir terminuoto darbų apibūdinimo. Pasinaudoję šia įstatymo spraga, kai kas terminuotais bando laikyti ir tuos darbus, kurie įmonės gamybos procese nuolat kartojasi, pavyzdžiui, kai siuvykloje darbai atliekami pagal atskirus klientų užsakymus, statybos įmonėje – pagal darbdavio su užsakovais pasirašytas konkrečias rangos sutartis ir pan. Manome, kad visais šiais atvejais su darbuotojais negalėtų būti sudaroma terminuota darbo sutartis dėl tariamai laikino darbo, t. y. dėl atskiro užsakymo, objekto ar gamybos operacijos atlikimo, nes šie darbai sudaro įmonės nuolatinės veiklos pagrindą, nepertraukiamą gamybos procesą. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (V., 1998 m., 444 p.) žodį „nuolatinis" aiškina kaip apimantį visą laiką, nepaliaujamą, nekintamą dalyką, reiškinį.
 
Paprastai įmonėse yra sudaromos nuolatinio pobūdžio darbo sutartys, tai yra neapibrėžtam laikui. DK 109 str. antra dalis neleidžia sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus išimtis, kurias nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys. Būtent Seimas 2010 m. birželio 22 d. įstatymu Nr. XI-927 (Žin., 2010, Nr. 81-4211) pakoregavo DK 109 str. antrą dalį. Pagal įstatymo Nr. XI-927 6 str. 1 dalyje pakeistą DK 109 str. 2 dalį terminuotą darbo sutartį nuolatinio pobūdžio darbui atlikti galima sudaryti tik po šio įstatymo įsigaliojimo įsteigtoms naujoms darbo vietoms. Naujai įsteigtomis darbo vietomis nelaikomos tokios darbo vietos, kurios po šio įstatymo įsigaliojimo steigiamos tokiam pačiam darbui atlikti panaikinant iki šiol buvusias darbo vietas. Terminuotų darbo sutarčių, sudaromų pagal DK 109 str. 2 dalį naujai įsteigtoms darbo vietoms, skaičius įmonėje negali viršyti 50 proc. visų įmonės darbo vietų (pareigybių) skaičiaus. Tokios sutartys naujai įsteigtai darbo vietai negali būti sudaryta su toje pačioje darbovietėje dirbusiais darbuotojais, su kuriais darbo sutartis buvo nutraukta pagal DK 125 ar 129 straipsnį įsigaliojus šiam įstatymui. Terminuotos darbo sutartys pagal DK 109 str. 2 dalį naujai įsteigtoms darbo vietoms gali būti sudaromos ne ilgesniam laikui kaip iki 2015 m. liepos 31 dienos. Darbo santykiams pagal tokią terminuotą darbo sutartį tęsiantis po 2015 m. liepos 31 d., darbo sutartis tampa neterminuota darbo sutartimi (Seimo 2012m.birželio30d. redakcijos įstatymas Nr.XI-2194; Žin., 2012, Nr. 82-4273).
 
 
Trumpalaikį darbą dirbančiųjų statusas

Seimas 2011 m. gegužės 19 d. įstatymu Nr. XI-1380 (Žin., 2011, Nr. 63-3288) pakeitė DK 113 straipsnio pavadinimą ir laikinąją darbo sutartį šiame straipsnyje pavadino trumpalaike darbo sutartimi. Vyriausybė savo ruožtu 2011 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. 1158 (Žin., 2011, Nr. 123-5825) iš dalies pakeitė 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą Nr. 1043 (Žin., 2003, Nr. 81(1)-3690), kuriuo buvo įteisinti Trumpalaikės darbo sutarties sudarymo pagrindai, jos pakeitimo ir pasibaigimo, taip pat darbuotojų, dirbančių pagal trumpalaikę darbo sutartį, darbo ir poilsio laiko ypatumai (toliau – Pagrindai).

 
Minimi Pagrindai nustato, kad trumpalaikė darbo sutartis gali būti sudaroma ne ilgesniam kaip dviejų mėnesių laikui skubiems ar trumpalaikiams darbams atlikti, laikinai nesantiems (dėl atostogų, ligos ir pan.) darbuotojams pavaduoti. Tokia sutartis taip pat gali būti sudaryta su studentais ir moksleiviais jų atostogų metu pagal DK 277 straipsnio ir kitų teisės aktų nuostatas dėl saugių ir sveikų darbo sąlygų sudarymo asmenims iki 18 metų.

Jeigu pagal trumpalaikes darbo sutartis dirba nepilnamečiai, jų darbo laiko trukmę reglamentuoja Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 36 str. 7 dalis. Pagal šią teisės normą, vaikams (14–16 metų amžiaus), atliekantiems lengvus darbus, leidžiama dirbti iki 2 valandų per dieną mokslo metų laiku ir 12 valandų per savaitę, jeigu dirbama trimestro arba semestro metu, tačiau ne tada, kai mokykloje vyksta pamokos. Šiems asmenims gali būti nustatyta 7 valandų per dieną ir 35 valandų per savaitę darbo trukmė, kai dirbama ne mažiau kaip savaitę ne mokslo metų laiku. Tiems vaikams, kuriems sukako 15 metų, minėtais atvejais darbo laikas gali būti pailgintas iki 8 valandų per dieną ir 40 valandų per savaitę. Paaugliai (16–18 metų amžiaus) gali dirbti ne daugiau kaip 8 valandas per parą kartu su kasdiene pamokų trukme ir ne daugiau kaip 40 valandų per savaitę kartu su savaitine pamokų trukme.

 
Vyriausybės nutarimu Nr. 1043 patvirtintuose Pagrinduose nurodyta, kad darbuotojams, priimamiems dirbti trumpalaikius darbus, išbandymas nenustatomas. Su jais sudaryta trumpalaikė darbo sutartis gali būti keičiama Darbo kodekso nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tokiems darbuotojams kasmetinės atostogos nesuteikiamos, o nutraukus trumpalaikę darbo sutartį vietoje nepanaudotų atostogų išmokama piniginė kompensacija (DK 177 str. 2 d.). Darbuotojams, dirbantiems trumpalaikį darbą, bendra tvarka taikoma drausminė ir materialinė atsakomybė, jie gali dirbti suminės darbo laiko apskaitos sąlygomis.

Kai darbuotojas toje pačioje darbovietėje skirtingu laiku atlieka savo pagrindinį darbą ir dar papildomai kitos pareigybės darbą, jo pavardė žiniaraštyje kartojama nurodant kiekvieną darbą ir tuos darbus dirbtas valandas. Antraeilininkų atliekamo darbo laiko apskaita tvarkoma bendra tvarka. Kai darbuotojas, be savo pagrindinio darbo, papildomai dar atlieka kitą trumpalaikį darbą toje pačioje ar kitoje darbovietėje, visų darbų bendra trukmė negali būti ilgesnė kaip 12 valandų per darbo dieną (DK 144 str. 5 d.) ar 60 valandų per darbo savaitę (12 val. × 12 val.), kaip nurodyta 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/88/EB.
 
Trumpalaikio darbo pabaiga

Be bendrų darbo sutarties pasibaigimo atvejų, Pagrindų 8 punktas nustato, kad trumpalaikė darbo sutartis gali būti nutraukta:
1) nepasibaigus sutarties terminui darbuotojo pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį raštu prieš 5 darbo dienas;

2) kai įmonėje darbas buvo sustabdytas ilgiau kaip 2savaitėms dėl gamybinių priežasčių arba kai sumažinamas darbų mastas;

3) kai trumpalaikį darbą dirbantis darbuotojas dėl laikino nedarbingumo neatvyksta į darbą ilgiau kaip 7 dienas.

Jeigu darbingumas prarandamas dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos, tokiam darbuotojui darbo vieta (pareigos) paliekama, kol jis atgaus darbingumą arba jam bus nustatytas neįgalumas (invalidumas), bet ne ilgiau kaip iki sudarytos trumpalaikės darbo sutarties termino pabaigos.

Apie numatomą atleidimą iš darbo dėl nurodytų priežasčių darbuotojo neprivalu įspėti. Darbuotojui, atleidžiamam iš darbo dėl priežasčių, nurodytų 2 punkte, išmokama vieno mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, o atleidžiamam 3 punkte nurodytu pagrindu, išmokama išeitinė išmoka, apskaičiuota pagal darbuotojo vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už likusį iki sutarties termino pabaigos laiką, bet ne daugiau kaip už vieną mėnesį. Kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, praradusiu darbingumą dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos, išmokama vieno mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

Ne ilgesnės kaip dviejų mėnesių trukmės trumpalaikė sutartis dažniausia nutraukiama pagal DK 126 straipsnį, t. y. pasibaigus sutarties terminui, ir apie tai nebūtina atleidžiamo iš darbo darbuotojo įspėti ar jam išmokėti išeitinės išmokos. Bet ši teisės norma nustato: kai suėjus darbo sutarties terminui nei darbdavys, nei darbuotojas nenutraukia darbo santykių, laikoma, jog darbo sutartis tapo neterminuota. Kaip tokiu atveju turėtų būti įteisinti darbo sutarties šalių pakitę darbiniai santykiai, Darbo kodekse nenurodoma, todėl manome, kad tie pokyčiai galėtų būti aptarti darbo sutartyje kaip jos pakeitimas.
 
Kitų terminuotų sutarčių baigtis

DK 129 str. penkta dalis suteikia darbdaviui teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, laikantis DK 129 ir 130 straipsnių nuostatų, tik ypatingais atvejais, jei negalima tokio darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, arba sumokėjus darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį.
Terminuota darbo sutartis nutraukiama galiojimo terminui pasibaigus pagal DK 126 str. pirmą dalį. Tačiau praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai tuo metu terminuotą darbą dirbantis darbuotojas yra laikinai nedarbingas. DK 131 str. 1 d. 1 punkte yra nustatytas darbo sutarties nutraukimo apribojimas, kurio esmė yra apsaugoti darbuotojo, laikinai nedarbingo dėl sveikatos sutrikimų, interesus, užtikrinant jam darbo vietos ir pareigų tam tikrą laiką (nurodytą DK 133straipsnyje) išsaugojimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo kasacinėje praktikoje yra pažymėjęs, kad DK 131str. 1d. 1 punkte, 133 straipsnyje įtvirtintos darbo vietos išsaugojimo garantijos taikymas nekeičia darbo sutarties pobūdžio, t.y.darbuotojo terminuota darbo sutartis netampa neterminuota. Darbo sutarties, kaip terminuotos, pobūdis išlieka, tik ji darbuotojo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu negali būti nutraukiama tuo pagrindu, kad suėjo darbo sutarties terminas, nes šis bus laikomas suėjusiu praėjus nurodytos garantijos taikymo laikui. Iki tol darbo sutarties terminas nėra suėjęs, taigi neatsiranda ir pagrindo, nustatyto DK 126str. 1dalyje. Pasibaigus DK 131str. 1d. 1 punkte nustatytam laikinojo nedarbingumo laikotarpiui, terminuota darbo sutartis gali būti nutraukta pagal DK 126straipsnį (LAT 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-466/2010).
Pagal DK 126 str. 1 dalį darbo sutartis gali būti nutraukta su darbuotoja, kuri darbovietėje išdirbo ne ilgiau kaip du mėnesius, nors atleidimo iš darbo metu ji būtų ir nėščia. Bet jeigu terminuotas darbas dėl kokių nors priežasčių tęsėsi ilgiau negu du mėnesius, darbo sutartis negali būti nutraukta su nėščia moterimi nuo tos dienos, kai ji darbdaviui pateikia medicinos pažyma apie savo nėštumą, ir dar vieną mėnesį pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms (DK 132 str. 1 d.). Šiuo atveju esamos darbo sutarties terminuotas pobūdis išlieka iki minėto apribojimo pabaigos ir tik po to ji gali būti nutraukta DK 126 straipsnyje nustatyta tvarka.

Tokios pozicijos laikosi teismų kasacinė praktika. Taip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs ieškovės A. M., atleistos iš darbo nėštumo metu, grąžinimo į darbą bylą, nurodė, kad DK 132 straipsnio pirmoje dalyje įtvirtinta garantija draudžia tam tikrą laiką nutraukti darbo sutartį su nėščia moterimi. Tai prasideda nuo tos dienos, kai darbdaviui pateikiama medicinos pažyma apie nėštumą, ir baigiasi praėjus dar vienam mėnesiui po nėštumo ir gimdymo atostogų. Jeigu darbo sutarties terminui suėjus darbuotojui turi būti taikoma DK 132 straipsnio pirmoje dalyje įtvirtinta garantija ir jeigu jis ketina ja naudotis, tai pagal šios įstatymo normos nuostatą sutartinis darbo sutarties terminas perkeliamas į kitą datą, tačiau darbo sutarties, kaip terminuotos, pobūdis išlieka. Per DK 132 straipsnio pirmoje dalyje nustatytą laiką darbo sutartis pagal įstatymą vykdoma kaip terminuota ir dar nepasibaigus jos terminui. Darbo sutartis per tą laiką negali būti nutraukiama suėjus terminui, nes terminas bus laikomas suėjusiu praėjus garantijos taikymo laikui. Iki tol darbo sutarties terminas nėra suėjęs ir neatsiranda pagrindo ją nutraukti pagal DK 126 straipsnio pirmą dalį (LAT 2005 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2005).
 
 
Darbo ginčai, susiję su terminuotų sutarčių sudarymu, keitimu ir nutraukimu, gali būti sprendžiami dviem būdais. Jeigu tarp darbo sutarties šalių kyla nesutarimai dėl terminuotos darbo sutarties sudarymo ar keitimo, jie yra sprendžiami bendra tvarka, t. y. darbo ginčų komisijoje, o jos nepalankus sprendimas gali būti apskųstas teismui. Tiesiogiai teisme nagrinėjami ginčai, kurie kyla dėl terminuotų darbo sutarčių nutraukimo teisėtumo bei pagrįstumo.
 
Straipsnis paimtas iš žurnalo „Juristas"

Kitos publikacijos
Darbo taryba – nuo šiol (ne)atskiriamas įmonės atributas?
TEISMO ĮSAKYMAS – PAPRASČIAUSIAS BŪDAS SUSIGRĄŽINTI SKOLAS
Premijų įskaitymas į vidutinį darbo užmokestį
Kaip teisiniais būdais išieškoti skolas
Naujasis LR darbo kodeksas: priimant į darbą, laukia naujovės
DARBUOTOJO NUŠALINIMAS NUO DARBO
DARBO SUTARTIES NUTRAUKIMAS DARBDAVIO INICIATYVA, KAI NĖRA DARBUOTOJO KALTĖS
Advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ advokatas
ar VALDŽIA darbo kodekso pakeitimais pažabos nelegalų
darbą?
Teisininko priimamasis
DARBUOTOJO PRIĖMIMAS Į DARBĄ KONKURSO TVARKA
LIZINGO SUTARTIS – UŽ IR PRIEŠ
TAIKUS GINČO IŠSPRENDIMAS TAIKOS SUTARTIMI
PRIEŠ ATLEIDŽIANT DARBUOTOJĄ IŠ DARBO, PAREIGA SIŪLYTI JAM
KITĄ>DARBĄ
Išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio
Darbuotojo atleidimas nuo darbo pareigų vykdymo
Atostogos už lojalumą: kasmetinių papildomų atostogų suteikimas
Darbuotojo atestacija
Sandorio apmokestinimo išankstinis suderinimas su mokesčių administratoriumi
 
 
 
Tinklalapio struktūra | Svetainės taisyklės
Šiandien peržiūrėta: 631